Steve Irwin (1962 – 2006) – laukinės gamtos saugotojas ir ekspertas, mylimas Australijos televizijos personažas, pasaulyje žinomas Krokodilų Gaudytojo vardu.

„Rašydama šias eilutes, vis dar laukiu, kol pro duris įžengs Stivas. Ant lovos vis dar kabo jo sarongas. Vonios kambaryje tebėra jo dantų šepetėlis. Į mūsų gyvenimus pamažu braunasi skaudi realybė.
– Kad ir kaip būtų sunku tai suprasti, visam tam yra priežastis, – pasakiau. – Vieną dieną mes sužinosime, kokia ji.“

Stivo žmona Terri Irwin

„Ilgiuosi jo. Visi jo ilgimės. Sėdėdamas prie laužo ir žiūrėdamas į spragsinčias žarijas girdžiu jo balsą, kaip visuomet, garsų, entuziastingą, pasakojantį istorijas ir raginantį mus siekti dar daugiau. Entuziazmas ir ryžtas, Stivo dalytas mums, neišblėsta. Jis yra daugelyje gyvenimų. Jo atminimas niekada neišblės.
Ši knyga – vienas iš daugelio būdų prisiminti nesutramdomos dvasios mylintį vyrą, tėvą ir sūnų, atsidavusį laukinės gamtos ambasadorių, gamtosaugininką ir puikų
bičiulį.“

Stivo draugas, profesorius Kreigas E. Franklinaspirmas

Kai Terė Reins buvo dvidešimt septynerių, ji išvyko į kelionę, pakeitusią jos gyvenimą. Nutraukusi laukinių gyvūnų gelbėjimo darbus Oregone Terė atvyko į Australiją. Čia, nedideliame laukinės gyvūnijos parke, ji sutiko ir įsimylėjo aukštą šviesiaplaukį gamtos vaiką – Stivą Irviną. Nepraėjus metams jie susituokė, o Terė su džiaugsmu prisijungė prie Stivo gamtosauginės veiklos. Nuo to laiko Stivas ir Terė drauge siekė keisti pasaulį.

Knygoje Manasis Stivas Terė pasakoja apie judviejų patirtus nepamirštamus nuotykius – nuodingų gyvačių gaudymą, mirtinai pavojingų krokodilų gelbėjimą nuo brakonierių, plaukiojimą tarp kuprotųjų banginių. Unikalaus talento gamtininkas Stivas buvo pirmasis ir stipriausias laukinės gamtos karys, atsidavęs nykstančių gyvūnų, ypač jo mylimų krokodilų, gelbėjimui, ir visų, prie kurių jam pavyko prieiti, švietimui apie gamtos išsaugojimo svarbą.

Terė Irvin sąmojingai ir atvirai vaizduoja savo vyrą. Tokį, koks jis buvo iš tikrųjų – atsidavusį šeimos žmogų, aistringą aplinkosaugininką, kuklų vyruką, kalbėjęs milijonams už tuos, kurie negali kalbėti patys. Manasis Stivas – nesibaigiantis nuotykis, tikra gyvenimo ir meilės istorija bei puikus pagarbos ženklas žmogui, dievinamam daugelio gamtos mylėtojų. Knyga parašyta moters, kuri jį pažinojo ir mylėjo labiausiai iš visų.

„Stivo šypsena buvo plati, nevaržoma, o rankos – didelės, kokių dar nebuvau mačiusi. Iš jo stoto ir eisenos buvo matyti, kad jis nevengia sunkaus fizinio darbo. Jis priėjo ir ryškiu australo akcentu tarė:
– Gerą dieną, bičiule.
„Vaje, pamaniau. Patekau į bėdą.“
Niekada gyvenime netikėjau meile iš pirmo žvilgsnio. Tačiau man nedavė ramybės keisčiausias
nenugalimas jausmas, kad būtent likimas tądien atvedė mane į tą nedidelį laukinių gyvūnų parką.“