Puodukas kefyro ant palangės

„Puodukas kefyro ant palangės“ – tai subtili ir jautri paskutiniais G. Morkūno gyvenimo mėnesiais rašyta biografinė apysaka, pasakojanti apie ligą ir ligoninę, apie gyvenimą sergant, pastangas suprasti ligą, ją prisijaukinti ir gyventi tiek, kiek liko ir lemta, nes gyvenimas, Gendručio žodžiais tariant, „kad ir koks būtų, nori, jog mes visi gyventume“.

„Tai - pasakojimas apie panašius į mane. Na, dar šiek tiek apie mane. Tad nereikia į ją žiūrėti, kaip į kieno nors ligos istoriją. Tai greičiau kelių, keliolikos, keliasdešimties žmonių ligos istorijos. Menkučiai gyvenimo gabaliukai, išplėšti iš tamsos atsitiktinio žibinto švystelėjimo...“