Romane „Imperium“ Christianas Krachtas pasakoja tikrovišką Augusto Engelharto, efektingo, dėmesį traukančio autsaiderio istoriją. Gavęs vaistininko padėjėjo išsilavinimą Augustas Engelhartas pajunta judėjimo už gyvenimo pilnatvinio atnaujinimo (Lebensreformbewegung) įtaką ir XX a. pradžioje netikėtai viską meta ir išvažiuoja į Vokietijos kolonijas Ramiajame vandenyne. Ten, vadinamosiose Vokietijos protektorato žemėse, Naujojoje Gvinėjoje jis įsteigia kvazireliginę Saulės ordino bendruomenę, kurios tikslas – naujai realizuoti nudizmo ir vegetarystės idealus, jau be smulkiaburžuazinių sąlygiškumų. Engelhartas kabakono saloje nusiperka kokosų plantaciją, ir pasišvenčia, visiškai nekreipdamas dėmesio į ekonominę sėkmę ar bent minimalų pelną, teoriniam darbui, o vėliau – ir praktiniam kokofagijos mokymo įgyvendinimui. „Saulės žmogus-kokofagas“, laisvas nuo rūpesčių apie rūbus, būstą ir maistą, orientuojasi tik į kokosinės palmės vaisių, tą vaisių, kuris subręsta arčiau saulės nei visi kiti vaisiai, ir tokiu būdu gali atvesti jais (o tuo pačiu – ir saulės šviesa) besimaitinantį žmogų į nemirtingumo būseną, šitaip paverčiant jį dievu.