Zinkevičius – produktyviausias pastarųjų dešimtmečių lietuvių kalbininkas, daug pasidarbavęs
dialektologijos, istorinės gramatikos, kalbos istorijos, onomastikos srityse. Svarbiausias
dialektologijos veikalas – atskira knyga išleistas habilitacinis darbas „Lietuvių dialektologija“
(1966, Lietuvos valstybinė premija 1968), kuriame pateikta lyginamoji lietuvių kalbos tarmių fonetika
ir morfologija, sudaryti tarmių fonetinių duomenų 75 žemėlapiai. Su Aleksu Girdeniu sudarė naują
lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją (Klb. 14, 1966; MA Darbai 3, 1969). Atskira knyga išleido disertaciją
„Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai“ (1957); variantas rusų kalba Некоторые
вопросы образования местоименных прилагательных в литовском языке (ВСЯ 3, 1958). Parašė
knygą „Lietuvių antroponimika: Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje“ (1977), kurioje
aptarė daugiau kaip 5000 lietuviškų asmenvardžių, detaliai išnagrinėjo lietuviškų pavardžių lenkinimo
procesą. Lietuvių kalbos akcentologijos istorijai reikšmingas Zinkevičiaus tyrinėjimas „Iš lietuvių
istorinės akcentologijos: 1605 m. katekizmo kirčiavimas“ (1975). Parašė studiją apie Martyno Mažvydo
kalbą (Blt. 13(2), 1977; 14(1–2), 1978; 15(1), 1979; ZfSl 23, 1978), straipsnius apie Konstantino Sirvydo
raštų (Blt. 7(2), 1971), Merkelio Petkevičiaus „Katekizmo“ (Blt. 6(2), 1970; 7(1), 1971), Saliamono
Mozerkos Slavočinskio (LKK 15, 1974) kalbą. Sukūrė teoriją apie tris lietuvių raštijos pradžios rašomąsias kalbas (Blt. 8(1), 1972; 13(1), 1977). Parašė atsiminimų, „Prie lituanistikos židinio“