Prisijaukinant Vilnių

Lakoniškuose šios knygos tekstuose – Vilniuje mano pažinti arba iš tolo stebėti žmonės ir viena kita įdomesnė situacija. Atmintis tariasi šį bei tą išsaugojusi, bet juk žinome nutolstančių metų interpretacines galias. Kai kuriuos faktus tikslino nesistemingai rašytas dienoraštis, tačiau jo čia necituoju. Pernai vasarą ketinau vienu kitu vaizdeliu papildyti, ką anksčiau nufotografavęs, tačiau klajonės pėsčiomis mane netikėtai įtraukė į stebėjimo ir atradinėjimo azartą. Vidudieniais, popietėmis, temstant, sutemus... Juk būna, kad paros režisuojama miesto raiška paveikia lyg teatras, o dažnai ir stipriau.