„...be pabaigos...“ – aštuntoji Doloresos Kazragytės autobiografinės eseistikos knyga, kaip visada atvira dienoraštinė išpažintis. Aktorė rašo apie tai, kas jos gyvenime įvyko 2011–2014 metais. Apie ką ji kalba su savimi ir skaitytoju? Apie mažus kasdienybės stebuklus, susitikimus su Lietuvos miestų ir miestelių žmonėmis, darbą teatre, abejones ir tikėjimą, gyvenimo šurmulį ir tylos palaimą. Ir apie netikėtą likimo dovaną – įspūdingą kelionę į Izraelį...

***
Rašyti darosi sunkiau. Gyventi darosi sunkiau, nes ilgesys stiprėja. Skaitau skaitau, ieškau ieškau lyg ir atsakymo, lyg ir kokio ramsčio, kur ta mano tiesa – kelio tiesa, kad galėčiau eiti iki galo. Tos knygos – ir padeda, ir nepadeda... Tie du pasauliai – mokslo įsiskverbimas (toks netobulas!) į visatos paslaptį ir paprastas, kasdienis žmogaus gyvenimas – atrodo tokie nesuderinami, ir tikėjimas taip kartais nutolsta, kad eini iš proto kaskart, kai užvertęs galvą žvelgi į beribį žvaigždėtą dangų ar saulėlydžio grožį. Viskas – kaip gyveni, ką darai, visi darbai darbeliai, rūpesčiai ir bendravimas, kalbėjimas, – viskas atrodo taip menka, nors žinai (tiki!), kad visa tai nėra atsitiktinumas. Būtent tai ir yra prasminga.