nyga "Į visas keturias puses" - tai žymaus keliautojo, žurnalisto ir kritiko kelionių rinkinys.

„Redaktorius manęs paklausė, ką norėčiau veikti būdamas žurnalistu. Pasakiau tai, kas pirmiausia šovė į galvą – kad noriu imti interviu... iš vietovių. Elgtis su vietovėmis kaip su žmonėmis – išklausyti jų, užduoti joms klausimus, stebėti, tarsi imčiau interviu iš politiko ar popmuzikos žvaigždės.“

Iki šiol tik restoranų savininkai džiaugėsi žodžiais „A. A. Gillas išvyko į visas keturias puses“, pasirodančiais jo legendinių straipsnių „Sunday Times“ pabaigoje. Prieš jūsų akis – Gillo „interviu“ rinkinys "Į visas keturias puses", kuriame rasite ir pasakojimus apie jo viešnages Sudane, Japonijoje, JAV ir Češyre.

Kartais jo teiginiai būna kontroversiški, o sąmojis – geliantis, tačiau Gillas visada turi ką pasakyti apie savo aplankytas šalis.
Neskaitykite šios knygos, jeigu mėgstate keliauti. Neskaitykite, ir jeigu nemėgstate. Neskaitykite jos, jeigu turite savo svajonių šalį, į kurią ketinate nuvykti pirmą kartą arba kada nors ten sugrįžti, arba jeigu turite savo nekenčiamą šalį ir nė ui ką gyvenime ten nė kojos neįkeltumėte.
„Pamanykit, ir aš taip galėčiau." „Kaip šlykštu..." „Hm... Pasirodo, ne aš vienas taip maniau..." — ko gero, taip galvosite, skaitydami šią knygą, jeigu vis dėlto ji kažkaip paklius jums į rankas. Bet tada jau neatsitrauksite iki paskutinio puslapio, nors būsite sau n-tąjį kartą prisiekęs, kad tai tikrai buvo paskutinis perskaitytas skyrius!
Autorius pašlemėkas? Ko gero. O ar galėtumėte aprašyti, kaip jums sekėsi kurti pornografinį filmą? Kažin. O teisėjauti grožio konkurse „Mis Islandija"? Vis dėlto daugiau šansų kurti pornografinį filmą, ar ne?
Autorius cinikas? Galbūt, bet greičiau — juodojo humoro meistras, pavyzdžiui, jeigu kalbėsime apie turistinius Izraelio ypatumus:
Čia begalės religinių blizgučių, iš kurių sau tinkamą išsirinks bet kurios konfesijos tikintysis. Šalia Nukryžiuotųjų draugiškai kabo Fatimos rankos ir Dovydo žvaigždės. Tarp graikiškų ir katalikiškų rožinių išdėliotos rausvaskruosčio rubuilio kūdikėlio Jėzaus skulptūrėlės. Bokštus, sukrautus išfesų, remia krūvos jarmulkų, ant languotų palestinietiškų skarelių jaukiai glaudžiasi mezuzos. Prie sienos iškilo marškinėlių kalnas — Jasiro Arafato veidas virš kulkosvaidžio paveikslėlio ir gluminančio užrašo „ Tai padarys Uzi. " Šalia — Golgota. Šventojo kapo bažnyčioje jautiesi lyg išvykoje į dangiškąjį Disneilendą.
Ar apie japonų gyvenimo būdą:
Ne, jie nėra ateiviai iš kitos planetos, tačiau kaip tik tokie galėtų būti ateiviai, jei būtų baigę neakivaizdinius žmogiškumo kursus ir pabandytų praslysti nepastebėti. Jie ruošia subtiliausią,
rafinuočiausią maistą pasaulyje, o paskui daro jo kopijas iš plastiko ir rodo jas restoranų vitrinose. Šiuolaikiniai japonai gimsta kaip šintoistai, tuokiasi kaip krikščionys, yra laidojami pagal budizmo papročius, o dirba korporacijoje „Mazda ". Dėl tos priežasties jie tiki viskuo ir netiki niekuo. Tristygėgitara nepadarytų gėdos kačių ansambliui. Japonų puokščių komponavimo menas yra ne kas kita, kaip puokščių komponavimas. Jų architektūra yra kiniška, lygiai taip
pat kaip drabužiai, lazdelės, raštas ir t. t.
Ir taip toliau... ir panašiai...
Bet... yra ir keletas BET, kai norėsis su autoriumi karštai sutikti arba... ne, ne, jokio smurto! Tiesiog pažiūrėti jam į akis.

Tęsti? Bet jūs juk vis tiek neskaitysite šios knygos?.. (redaktorės žodis)