Niekas taip gerai neprimena anapilin nuėjusio žmogaus kaip rankraščiai. Rankraštinis profesoriaus Jono Dumčiaus palikimas itin gausus ir įvairus: daugybė neskelbtų vertimų, straipsnių, recenzijos, studijos, pranešimai, perskaitytų knygų užrašai, tezės, paskaitų konspektai – didžiulis mokslinis šio žmogaus palikimas. Tačiau šalia jo – kitas, nepažintas Dumčius, sakytume, privačioji, „žmogiškoji“ mokslininko pusė, kuri ir pateikiama skaitytojui šioje knygoje atsiminimų ir laiškų pavidalu. Drįstame tikėtis, kad knyga bus įdomi ne tik pažinojusiems profesorių Joną Dumčių, bet ir tiems, kurie skaito jo vertimus, mokosi iš vadovėlių, ir netgi visai su klasikine filologija nesusijusiems žmonėms. Nes iš šių raštų prabyla pats laikmetis, gyvi to meto papročiai ir susipynę žmonių likimai – mūsų šviesuolių, išblaškytų po pasaulį ar likusių Lietuvoje. Tikrai neklystame sakydami: iš rankraščių byloja žmogus ir laikmetis.