Iš J. Čiurlionytės knygos „Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį“ (Kaunas, 1994):
„Su muzika Čiurlionis buvo tiek susigyvenęs, kad ji būdavo reikalinga jam kiekviename žingsnyje. Iš draugų pasakojimų ir šiaip pažinojusių jį žmonių atrodo, kad nė vienas jų tarpe esančių muzikų tiek neskambindavo, kiek Čiurlionis. Jis dažnai, nutraukęs kalbą, atsisėsdavo prie fortepijono ir, lyg nerasdamas žodžių, toliau tęsdavo savo mintis pačiomis betarpiškiausiomis muzikinėmis frazėmis.
Savo muzikinius kūrinius rašydavo dažniausiai be fortepijono. Vyresnioji sesuo pasakodavo, kad ir jaunystės metais dažnai jo dirbtuvėje Druskininkuose kiaurą naktį žibėdavo lempa. O rytą išėjęs iš savo studijos, jis pribėgęs prie fortepijono - paskambindavo ką parašęs.
atsitikdavo, kad pašnekesio metu čiumpa popieriaus gabalėlį ar užrašų knygutę ir, ant kelių ar kitur pasidėjęs, užbrėžia savo paveikslui eskizą, kurį paskui nuėjęs į studiją, padidina.“