Jonas Vaitys ( 1903–1963) – XX a. lietuvių dailės klasikas, kurio kūryba mūsų meninės atminties peizaže vis dar menkai aktyvuota. Tarpukariu dailininkas išsiskyrė kaip socialinių temų tapytojas, sukūręs savitą „skurdo atvaizdų galeriją" ir pasižymėjęs stilistinių ieškojimų įvairove. Pokariu, atėjus sovietų erai, pagarsėjo kaip peizažistas – užmiegančios ar atbundančios gamtos stebėtojas, tirpstančio sniego perteikimo meistras. J. Vaitys paliko ryškų pėdsaką ir Lietuvos dailės pedagogikos bei institucijų istorijoje: buvo Kauno valstybinio taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto direktorius, nuo 1951 m. iki mirties – Kauno politechnikos instituto dėstytojas, porą kadencijų – Lietuvos TSR dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas.

Ši knyga – išsami monografija, apžvelgianti nei tik Jono Vaičio kūrybą, bet ir platų biografinį lauką, pristatanti jį kaip kūrėją bei mokytojo charizmą turėjusį žmogų. Biografinė dalis gausiai iliustruota dokumentine medžiaga. Kūryba aptarta nuosekliai išskiriant tris kūrybos periodus, taip pat pateikiamas turiningas kūrinių reprodukcijų skyrius. Monografiją papildo šeimos, buvusių studentų ir kolegų prisiminimai, atskleidžiantys J. Vaičio veiklą nuo sovietinių represijų gelbstint meną kuriančius žmones. Pabaigoje pateikiama išsami bibliografinė ir parodinės veiklos informacija bei pirmą kartą sudarytas žinomų kūrinių sąrašas, papildytas išlikusiomis nuotraukomis.