Dzūkija - savita etnografinė Lietuvos sritis tarp Nemuno vidurupio ir Neries. Dzūkai, šių vietų gyventojai, - Lietuvos pietiečiai, išsiskiriantys ne tik ypač gražia tarme, bet ir savitais papročiais, liaudies dainomis, gyvenimo būdu. Daugelis amatų čia išsilaikė ilgiau negu kitur, o kai kurie darbai - net iki mūsų dienų. Archajiškas ir šių vietų kraštovaizdis. Šilų dzūkų kraštas pačiuose pietuose - Kapiniškėse, Kašėtose, Marcinkonyse, Margionyse, Musteikoje, Puvočiuose, Zervynose, Žiūruose, - ten ir vyksta šios knygos „veiksmas“: žmonės dirba kasdienius darbus, ilsisi, švenčia, atlieka apeigas, pasakoja istorijas - tik gaila, tarmės fonetikos įvairovės, kalbėsenos skambumo neįmanoma užrašyti literatūrinės kalbos rašmenimis. Nuotraukose ir pasakojimuose užfiksuota autentika labai sparčiai nyksta, vienas po kito amžinybėn išeinant šiems šviesiems žmonėms. Būtina juos pažinti, kad ir prasilenkiant.