Vincas Krėvė (tikr. Mickevičius) (1882–1954) – vienas žymiausių lietuvių prozininkų, dramaturgų. Jo kūryboje susijungia tiek kertiniai tautosakos elementai, gilią senovę menantys praamžių baltų kultūros akmenys, tiek egzotiškai žibantys Rytų išminties ir filosofijos brangakmeniai. Šioje V. Krėvės rinktinėje publikuojami keturi esminiai literatūros klasikos kūriniai – apysaka „Antanuko rytas“, filosofinis apsakymas „Skerdžius“, didžioji herojinė drama „Skirgaila“, šlovingos istorijos padavimas „Milžinkapis“.
Vinco Krėvės „Antanuko rytas“ – iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta, kiek naivoka, tačiau jos gelmėse glūdi ontologinis būties pradas, archetipų pasaulio vaizdinys. Vaiko žvilgsnis persmelktas pirmapradės mitologijos gylio.
Savitos, įdomios gyvenimo filosofijos kupinas ir „Skerdžiaus“ Lapinas. Įstabi jo išmintis ir vaizduotė, tikėjimas Dievo apraiškomis egzistuoja visoje gamtoje. Čia gamtos pasaulis yra gyvoji Biblija – ošianti, žaliuojanti, siūbuojanti.
Kitas šio rašytojo kūriniams būdingas pradmuo – tautinės savimonės resursai, dvasinio pakylėjimo akimirkos. Šis tautinės praeities didingumas atsispindi veikėjų pasiaukojimą ir drąsą apdainuojančiame padavime „Milžinkapis“. Jo herojus – bajoras Mykis ir keturi jo sūnūs, aukščiausio dvasinio atsidavimo Tėvynei pavyzdžiai, kovotojai su kryžiuočiais, lietuviškų šaknų ir didingo praeities sapno gynėjai.
„Skirgaila“ – tai pirmoji klasikinė lietuvių literatūros tragedija. Čia vaizduojamas XIV a. pab. Lietuvos valdovas Skirgaila ir to meto atmosfera – kultūrinė, dvasinė jos plotmė. Skleidžiasi žmogaus ir valstybės drama, priartėjama prie šekspyriškojo tragizmo gelmenų.
V. Krėvės dramas galima drąsiai laikyti gilios tautinės savimonės kūriniais, žibančiais literatūros klasikos aukso amžiumi.