Apie Homerą, po senovės Graikiją klajojusį aklą poetą, mes nežinome nieko tikro, bet prieš atsiversdami vieną iš pirmųjų jo garsiausių kūrinių, būname vienaip ar kitaip susipažinę su Iliada. Daugiau kaip du su puse tūkstantmečio šios knygos maitina Vakarų civilizacijos vaizduotę. Dar nepradėję sekti permainingų Achilo nuotaikų, mes jau tikimės, kad ši istorija perteiks mums bet kurio žmogaus kovos ar tremties patirtį.

760–710 m. pr. Kr. hegzametru užrašytose eilutėse atrandame iki šiol tebejaudinančias universalias tiesas, žmogiškąsias temas: dievų ir žmonių santykį, požiūrį į dorybę, narsą, ištikimybę, kovos etiką. Iliada, pasakojančia apie Trojos apsiaustį ir žlugimą, rėmėsi istorikai ir filosofai, be šių knygų buvo neįsivaizduojamas formalusis ugdymas. Niekas nedrįstų suskaičiuoti, kiek klasikinių ir šiuolaikinių kūrinių įkvėpė šie antikiniai pasakojimai, kiek sykių šios istorijos buvo ekranizuotos ir statytos teatrų scenose. Ir kiek kartų dar semsis iš jų įkvėpimo, nes kiekvienas širdyje turime savo troją.