Sveikos ir tos, nelabai. Kaip aš. Tiesą sakant, nuo tada, kai praėjo mada metų metais pasakoti apie nusižudžiusius artimuosius, naujas kabliukas – depresija. Ja serga visi. Ir net žinau, kodėl.
Savo atveju, nenorėčiau to pavadinti depresija – tai nervinis ir fizinis išsekimas, kurio nebegaliu sukontroliuoti, kurio vien vitaminais suvaldyti nebepavyko. Guliu šviesioje palatoje prijungta prie lašelinių ir galvoju apie tai, kaip tokie patys dalykai mums neša džiaugsmą, o tuo pačiu – ir širdies skausmą. Su instagramo atėjimu mes suradome visiškai nemokamą būdą gyventi prabangoje, mylimi, dievinami...
Mes keliaujame, mums moka už tai, kad ateiname į šventes, mes gauname dovanų, kosmetikos, mus myli visi pasaulio gražuoliai ir mes taip norime patys būti jais. Išsirenkame kokią įžymybę – ir pirmyn imituoti jos gyvenimą. Bet mes taip pat puikiai žinome, kiek jėgų kartais prireikia padaryti puikų kadrą. Žinome ir tai, kad gardus sumuštinis gali būti nufotografuotas prie baltos sienos ant tualeto dangčio, nes tai – vienintelė šviesi herojės siena jos dvylikos kvadratų butuke...
Nejaugi tikrai kažkada nustojome būti kūrėjais ir staiga tapome krūva stebėtojų, negalinčių atsikelti be naujienos, kokį kavos puodelį šiandien pasirinks Olivia ir kokius akinius užsidės Aimee ar Chiara? Nejaugi praėjo laikas, kai įkvėpdavo kino aktoriai, modeliai ar menininkai?
Nesupraskite neteisingai, nesakau, kad instagramas blogai. Jis linksmas, mielas, prieinamas, tik nepamirškite – tai tik nuotraukų albumas ir jis niekada nepakeis jums tikro gyvenimo. Jis jums tik leis pabandyti susikurti kažką panašaus, bet dirbti reikės jums, ne telefonui. Pasirinkite žmones, kurie dovanoja ne tik gražių batelių fotografijas. Pasirinkite tokius, kurie daro kažką, kas jus įkvepia vieną dieną daryti savo.
Nesakau, ir aš žiūrinėju tiesiog kvepiantį iš ekrano maistą, iki beprotybės brangias rankines, aš džiaugiuosi batukais ir kad kažkam už įrašą atsiuntė palaidinių ir nagų lakų. Aš dievinu Angeliną Jolie, Johnny Deppą, Kate Moos, aš ėjau iš proto dėl Yoko Ono ir Johno Lennono gyvenimo, bet nejaugi manote, kad jie visada buvo laimingi? Aš manau, kad buvo akimirkų, kai jiems nesinorėjo gyventi.
Aš žiūriu į juos, žiūriu jų fotografijas instagrame, pintereste, aš žaviuosi ir imu iš jų tai, kas geriausia... Jų laisvę, grožį, tai, ką jie turi pasakyti pasauliui, jų jėgas. Aš akimirkai įsikūniju į tų nuostabių žmonių gyvenimą tik tam, kad prisiminčiau, kad ir aš žmogus. Ir taip pat – nuostabus.
Būkite laimingi, žaiskite šį skanų žaidimą, bet nepamirškite, kad dar reikės gelbėti gyvybes. Reikės pilotuoti lėktuvus, galų gale, reikės modeliuoti tuos batelius ir kurti tą kosmetiką, į kurios fotografijas jūs taip norėsite žiūrėti instagrame.
Man reikės parašyti knygą, tad jungiu instagramą lauk. Bent porai valandų.
Nepražiopsokime gyvenimo. Tik tiek.

Agne Jagelaviciute

Aš ikona 2018 Nr. 12