„Kuo toliau galvoju, tuo labiau man meilė Tėvynei panaši į meilę mylimajam: kol tu paauglys, kai pirmą kartą supranti keliamos vėliavos ar giedamo himno reikšmę, kai pirmą kartą pajauti Tautos vienybės jėgą prieš jus puolančius priešus, tu prarandi amą ir žinai, kad niekada nebebūsi toks pats. Ji tave užlieja lyg kalnų upė ankstyvą pavasarį, ji drasko širdį ir yra tokia stipri, kad be menkiausių abejonių dėl jos paaukotum gyvybę. Tu rašai eilėraščius, godžiai skaitai romantiškas istorijos knygas ir svajoji, kada būsi toks stiprus, jog tau nereikės kitų tam, kad savo meilę apgintum.
Tu suaugi ir jūs jau turite teisę būti kartu. Atsiranda galybė pareigų, nes suaugę žmonės žino, kad meilė – tai toli gražu ne eilėraščiai. Tai – didžiulis darbas, pasiaukojimas, o neretai – kančia. Kaip ir meilėje, kartais tave išduoda. Kartais tave išduoda be jokios rimtos priežasties, kartais taip tiesiog nutinka. Kartais tave apima jausmas, kad nesvarbu, ką darytum, tau nepavyksta, ir kitus ji myli labiau. Tu sužinai, kad ta didelė jūsų vienybė, kuria taip žavėjaisi, ji... kartais atsisuka prieš niekuo nekaltą, gal net prieš tave. Ir tada tu nusivili.
Tačiau, kaip ir meilėje šeimai, laikas ir išmintis gydo žaizdas, ir tu išmoksti, kad ilgiausiai išlieka visai ne tie, kurie garsiausiai šaukia MYLIU ir barstosi galvą pelenais, o tie, kurie išmoksta pasakyti: aš tau vis tiek atleidžiu. Aš tave myliu tokį, koks tu esi. Ir lengviau pasidaro tik tada, kai supranti, jog meilės esmė – visai ne toji: ką tu man dar duosi? Bet – ką aš tau daviau?
Ir, tikriausiai, visas grožis atsiveria tiems, kurie išmoksta nugalėti visus sunkumus kartu. Ar jums kartais neatrodo, kad žmonės, drauge nugyvenę daugiau nei pusę amžiaus, žino kažkokią paslaptį? Ir jos nesako visai ne todėl, kad ją nuo jūsų slepia, o dėl to, kad dar niekas nesugalvojo žodžių jai pasakyti?
Tai meilėje – kaip ir su Tėvyne. Tu visada gali trenkti durimis. Bet tuomet tu niekada nesužinosi tos paslapties."

Agnė Jagelavičiūtė

Aš ikona 2018 Nr. 11