„Mano protas miegojo.
Ir ne tik protas.
Baisiausia, kad kietai
miegojo ir mano širdis. "

Pirmas kelias savaites negalėjau suprasti, kaip galima gyventi tame siaubingame Ovarione. Kaip įmanoma ištverti neregint dangaus. Kaip galima gultis, keltis, ką nors veikti, kai nėra erdvės, nėra vėjo, tik amžina grėsmė patekti Komitetui į nagus. Ir dingti be žinios. Nesupratau, kas verčia žmones palikti namus anapus ir veržtis į patį bjauriausią miestą visatoje.
Paskui supratau. Baimė.

Ovarionas – miestas, pilnas paslapčių. Jį saugo skraidantys metaliniai sargai, o praeivius seka žybčiojančios švieselės. Čia namai atsimena savo šeimininkus ir neįsileidžia nekviestų prašaliečių. Čia žmonės keliauja mėgindami apsisaugoti nuo vis plintančios Neregimybės. Čia daugelis dingsta be žinios...

Šiame mieste prieglobsčio ieško ir Jorė Amarilė. Ji nėra paprasta paauglė. Jai paklūsta tamsa. Jorės balso apžavėti žmonės nejučia ją pamilsta, o jai tylint eina iš proto. Besigviešiančių panaudoti tokias galias piktam netrūksta.

Kuo pasitikėti nesvetingame Ovarione, mieste be padangės?

Miestas be padangės