Šiuos metus, be jokios abejonės, jau drąsiai galima vadinti Vytauto V. Landsbergio metais. Dar nespėjo jie prasidėti, o veik vienu metu pasirodė graži krūva naujai senų, o ir naujai naujų rašytojo knygų. Čia žinoma pirmiausią norėtųsi paminėti Rudnosiuką, kurį ir šiaip esant progai (kartais ir visai be progos) ar prie alaus, ar prie arbatos mielai prisiminti jokiu būdu nepakenkia, kuris pasirodė gerokai pasikeitęs, vietomis gal ir į save nebepanašus, bet vis dėlto, kad ir kaip žiūrėtum, ačiū die, Rudnosiukas. Taip pat sumažėjusios, susispaudusios, bet savo spalvingumu nė kiek nenykesnės ir smagiosios „Obuolių pasakos“. Na, ir, žinoma, nauja pasaka, beje, kaip ir praėjusių metų „Arklio Dominyko meilė“ išpaišyta gražiosios dailininkės Sigutės Ach, „Pelytė Zita“. Valio!!!

Ši knyga tikrai kitokia, ir ji gerokai skiriasi nuo prieš tai buvusių rašytojo pasakų. Ir ne tik dėl siužeto nuoseklumo ir aiškaus vertybinio pasakojimo, kaip knygos pabaigoje rašo Kęstutis Urba. Ši pasaka kitokia, nes joje veik nebelieka ankstesnėms knygoms taip būdingų pokštų, linksmybių ir smagumų, čia visiškai atsisakoma paradokso poetikos bei pasakojimo vingrybių su įvairiausiomis kryptimis bekrypstančiu veiksmu (na, išskyrus gal tik sapnus bei pasakos pasakoje motyvą).

Kartą po lova gyveno pelytė Zita, kuri visko labai labai bijojo. Bijojo tamsos, bijojo gyventi be mamos, bijojo katinų... Bet kažkodėl visa tai, ko Zita labiausiai bijojo, ėmė ir atsitiko. Ir tada pelytė Zita suprato, kad gyvenime dažniausiai atsitinka tai, ko labiausiai bijai... Baimė pritraukia nelaimes, o meilė pritraukia laimes... Ir nutarė Zitutė nebebijoti, nugalėti savo baimę – tada ir mama atsirado, ir pasaulis tapo šviesus bei draugiškas. O gyventi pasidarė ramu ir gera...

Pasakos ir gyvenimas yra labai susiję — juk žodis virsta kūnu... Kartais atrodo - vos ką nors sugalvoji, užrašai, o žiūrėk — tai jau ir vyksta gyvenime. Pasakų žanras tuo žavus, kad tai, kas vyksta, paprastai baigiasi laimingai. Minusas virsta pliusu — štai kas yra pasakos...

Vytautas V. Landsbergis

Penktoji Vytauto V. Landsbergio knyga vaikams (kaip ir ankstesnioji „Arklio Dominyko meilė“, sukurta kartu su dailininke Sigute Ach) – vėl pasaka. Daug kas joje tarsi perimta iš tradicinio pasakų pasaulio: pasivertimai, burtai, raganystė, kalbantys gyvūnai. Tačiau vargu ar aptiktume nors vieną tradicinę liaudies pasaką, kurioje taip artimai bičiuliautųsi pelė ir tarakonas... Taigi rašytojas ir vėl derina bemaž nesuderinamus dalykus, vėl stebina, pokštauja – kuria savitą pramanytąjį pasaulį.

Tačiau naujoji apysaka-pasaka vis dėlto smarkiai skiriasi nuo kitų V. Landsbergio knygų. Jos siužetas daug nuoseklesnis, akivaizdesnis nuotykių pradas. O svarbiausia, rašytojas labai aiškiai, o ne vien užuominomis, išsako gyvenimo vertybes, smerkia įvairias ydas, žmogiškas silpnybes, skatina atsikratyti baimės ir ryžtingai pasipriešinti blogiui.