„Piekis galutinai susiejo savo gyvenimą su puokiais ir visiškai susiliejo su gamta“. Tai vienas iš paskutiniųjų knygos sakinių, nusakantis svarbiausią knygos motyvą – žmogaus ir gamtos ryšį, artumą. Puokiai – iš gamtos kilusios fantastinės būtybės, kurias išvydo Edgaras Valteris, ilgai stebeilijęs į miško pelkynėse, šalia kurių gyveno paskutiniaisiais gyvenimo metais, kyšančius žolių kuokštus.