Architektūra sovietinėje Lietuvoje

Atidžiau pažvelgę į mūsų miestus, greičiausiai nustebtume kokia didelė jų dalis buvo suformuota per istoriškai trumpą sovietinį laikotarpį. Sukūrus galingą statybų industriją, kuruojant nomenklatūriniam aparatui, pasitelkus mokslininkus bei architektus buvo metodiškai kuriami ištisi pramoniniai bei gyvenamieji rajonai, naujieji miesteliai bei kaimo gyvenvietės, keičiamas kraštovaizdis. Architektūrinius to meto procesus lydėjo tyrimų, albumų, reprezentacinių bei propagandinių tekstų ir vaizdų srautas, turėjęs įtikinti visuomenę tariamai sėkmingomis socialistinės Lietuvos statybomis. Visgi, prabėgus vos keliems dešimtmečiams, tapo aišku, kad tuo metu įspūdingais skaičiais iliustruojamo progreso rezultatai gana prieštaringi. Nepaisant to, kad pasauliniame kontekste ryškiausi XX a. statybų pavyzdžiai palaipsniui pripažįstami kaip vertinga architektūrinio paveldo dalis, kai kurie jų netgi įtraukiami į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, postsovietinėse šalyse šis palikimas dažniausiai suvokiamas kaip bereikšmės, funkciškai neefektyvios bei morališkai pasenusios erdvės, kurios atsiradus menkiausiai galimybei griaunamos ir keičiamos sekant naujausiomis madomis. Tokie procesai paskatino knygos autorius pažvelgti į sovietinės architektūros fenomeną giliau bei pabandyti nutiesti savotišką tekstinį bei vaizdinį tiltą į neseną praeitį. Nesiekiant nei nostalgiškai garbinti, nei iš anksto smerkti, knygoje šios epochos architektūra analizuojama kaip tarpusavyje glaudžiai susijusių reiškinių kompleksas. Politika, architektūra, urbanistika, dizainas čia susipina į savotišką kaleidoskopą, kuriame skaitytojas ne tik atpažins jau pasikeitusias ar vis dar istorinės atminties fragmentus išlaikiusias erdves, bet ir turės galimybę kartu su autoriais iš naujo permąstyti svarbių to meto architektūrinių procesų priežastis bei pasekmes.