Auryla Vincas

Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra 1945-1990 (I tomas). Proza

(0) Prisijunkite, norėdami įvertinti.
Skelbimas

Santrauka: Kapitalinis, rimtas darbas. Didžiuliame pirmame antologijos tome pateikiama po visą pasaulį išsibarsčiusių egzodo rašytojų proza. Ji pati įvairiausia: nuotykinė, detektyvinė, melodraminė. Vienija šią kūrybą tik toks dalykas – viskas vaikams. Antologijoje skelbiami ne tik autorių kūriniai, bet ir jų mini biografijos, bibliografinės žinios apie juos. Knygos pradžioje – platus įžanginis straipsnis, aptariantis egzodo vaikų literatūrą. Ši knyga universali: ją galima skaityti vaikų darželiuose, mokyklose, ji pravers studentams ir, žinoma, tėvams, ieškantiems savo atžaloms paskaitomos lietuviškos literatūros. Įžangoje prof. Auryla savo darbą motyvuoja tuo, kad Lietuvoje literatūra skirta egzilio vaikams yra beveik nežinoma ir kad jau pats laikas su ja susipažinti. Deja, tenka pridėti, kad ir čia, diasporoje, ji jau gana seniai tapo beveik nežinoma, todėl, kad nebeliko ją skaitančių vaikų, taip pat ir todėl, kad tų vaikų tėvai visuomet galvojo, kad tai atskiras, jiems jau netinkantis žanras. Dabar gi tie tėvai-seneliai, gal išskyrus tik šeštadieninėse mokyklose tebedirbančius mokytojus, visai užmiršo apie lietuvišką vaikų (o ir ne vaikų) literatūrą. Todėl tuo didesnį įspūdį daro tos nežinomos žemės platumas – šeši šimtai trisdešimt aštuoni puslapiai vien tik prozos, jau atrinktos, užnugary palikus dar nežinia kiek tekstų. Po šio seks antras tomas1, kuriame bus „pristatoma vaikų ir jaunimo poetų bei dramaturgų kūryba“ (p. 10) ir trečias, „studijų pobūdžio“ veikalas, aptariantis visos šios vaikų ir jaunimo literatūros istoriją. Įspūdis toks, tartum stovėtume prieš į milžiną išaugusį lietuvių egzilio vaiką, kurio beveik niekas ir nepastebėjo tarp į tautos ateitį nukreiptų „tremties“ vilčių ir svajonių. Gražinos Slavėnienės ramus ir aiškus įvadas atveria visą istorinę egzilio vaikų literatūros raidos panoramą ir pasako daug tiesos apie lemtingus posūkius besikeičiančiame laike arba jų atsitolinimą, nepaisant laiko ir situacijos reikalavimų. Šiuo antruoju atveju Slavėnienė pastebi, kad tarp 1945-tų ir 1948-tų metų pabėgėlių stovyklose vaikų literatūros autoriai vaikams rašė lietuviško kaimo tematika, kuri „stovyklų laikais jau buvo nebeaktuali“. Įdomus ir jos paaiškinimas – pabėgėliai gyveno greito grįžimo į namus laukimu, atsisakydami tikėti, kad jų gyvenimas yra radikaliai ir visam laikui pasikeitęs. Vaikų – ir ne tik vaikų – literatūra maitinosi dviem iliuzijom: kad greit visi grįšime ir kad lietuviškas kaimas tebėra išeivijos literatūrai reikšminga tikrovė. Tai tęsėsi ir pirmaisiais įsikūrimo Vakaruose metais, kada vaikų literatūroje dominavo „užsidarymas savame krašte ir nostalgija praeičiai“ (p. 18), o šeštadieninėse mokyklose dar daug metų buvo pamaldžiai bandoma išlaikyti lietuviško kaimo tematiką, nors ji neturėjo jokio ryšio su tikrąja vaikų aplinka (ten pat)“. Antra vertus, tokiems rašytojams, kaip: Romualdas Spalis, Nijolė Jankutė ir Aloyzas Baronas, pradėjus rašyti vaikams temomis, atspindinčiomis juos supančią tikrovę, „deja, pajėgių jaunų skaitytojų skaičius jau buvo labai sumažėjęs“ (p. 19). Slavėnienė sumini daugybę jaunesnių rašytojų, pakeitusių nutilusius veteranus, sugebėjusius rasti įdomų žodį, pasakojimą, atitinkantį vėlesnių dešimtmečių vaikų gyvenimą ir interesus Vakaruose, bet kartu įvardija apgailėtiną paradoksą: „nors padaugėjo knygų vaikams pasirinkimas ir kokybė, drastiškai sumažėjo jų paklausa (p. 23)“. Nuo savęs galėčiau pridėti, kad toji į sunykimą vedanti išeivijos vaikų literatūros kreivė savaip pakartoja ir suaugusiųjų literatūros raidą. Nutyla autoriai, nyksta laikraščiai, nutolsta nuo lietuviško gyvenimo ir žmonės. Gal ir yra pasaulyje toks dalykas kaip nereikalingumo tragedija. Bet yra ir nė per žingsnį neatsitraukianti reikalingumo viltis. Tos vilties, to tikėjimo vedamas prof. Vincas Auryla ir sudarė šį stambų rinkinį. Reikia sutikti, kad ši vaikų literatūra, kartą atsivėrusi Lietuvoje, neišvengiamai taps kultūrinio lietuvių identiteto svarbia vystymosi dalimi. Tikriausiai atsiras jaunų galvų, kurioms tas ypatingas pasaulis bus turtingas ir įdomus, kurioms bus svarbu palyginti šiuos išeivijos rašinius su Lietuvoje sukurtais, geriau suprasti, koks yra suaugusiųjų įsivaizduotas lietuvio vaiko pasaulis, kuo jis panašus į bet kurio žmogaus vidinę tikrovę, taigi ieškos jos vietos tautos kultūros istorijoje. Be to, didelė dauguma šiame leidinyje surinktų pasakų ir apsakymų iš tiesų yra įdomūs paskaityti, kokio amžiaus bebūtum. Jie įtraukia skaitytoją į tą didelį namą, pilną visokiausių užkaborių, kur slypi tikros ar ne visai tikros paslaptys, džiaugsmas, baimė, rūpestis ir pažinimas. Gal tokiame pavienio žmogaus pasitenkinime ir glūdi viena giliausių prof. Aurylos darbo prasmių. Malonu už šį didelį darbą jam padėkoti, malonu palinkėti, kad ir kiti du2 tomai būtų tokie pat vertingi.






Šiai knygai šiuo metu skelbimų nėra.

Komentuoti gali tik prisijungę vartotojai!

Panašūs skelbimai