Ališanka Eugenijus

Dioniso sugrįžimas

(0) Prisijunkite, norėdami įvertinti.
Skelbimas

4.50 €

4.50
Būklė: Labai gera
Miestas: Kaunas
Vartotojas

Valavice
Parduodu

Skelbimo komentaras:
Buvusi bibliotekos ķnyga. Puikios būklės. Siunčiu ir paštu. Teiraukitės juravarnaite@gmail.com

Santrauka: Daugiau nei prieš metus pasirodžiusi Eugenijaus Ališankos kultūrologinė studija Dioniso sugrįžimas sukėlė nemažą susidomėjimą ne tik akademinėje visuomenėje – juk Ališanka joje ryžosi teoretizuoti tokia neapibrėžta, tačiau riedant į Vakarus vis populiaresne tampančia postmodernizmo Lietuvoje tema. Viena iš susidomėjusiųjų buvo ir šių eilučių autorė, filologė, nelaikanti savęs postmodernizmo specialiste, bet bandanti suvokti, kas (ar?) jis yra. Minėtos knygos autorius, neturėdamas (?) pretenzijų į aiškumą, prasmę ir šiais laikais nemadingą vienintelę tiesą, jau knygos pratarmėje sudaro sutartį su skaitytoju: Chtoniškumas, postmodernizmas, tyla. Trys sąvokos raktai, kuriuos pasirinkau savo tekstams apie šiuolaikinę kultūrą. Gal netgi ne pats pasirinkau – jie kybojo ore, jie siūlėsi iš mano skaitomų tekstų, lengvai atrakindavo mano asmenines patirtis – ir egzistencines, ir literatūrines. Nesakyčiau, kad už tų durų vėrėsi aiškumo erdvės, tačiau ryškėjo takai, gal ir klystkeliai, kuriais galiu judėti ieškodamas atsakymų ar bent užuominų į man rūpimus klausimus. Esu vientisas ir padalintas, esu monada ir koliažas, esu tuštumoje ir pasaulyje [išskirta cituojant – G. N.]. Šiose įtampose skleidžiasi mano būtis, juda mano jausmai ir aistros, klaidžioja mano mintys. Rašydamas šios knygos tekstus rinkausi kultūrologinį diskursą, tai yra tokį kalbėjimą, kuris tarsi objektyviai aiškinasi mano išorybę – kultūrą. (P. 7) Tad jau knygos pradžioje, kuri imponuoja autoriaus atvirumu ir žmogiška pozicija, ryškėja rašymo būdas ir temos, aptinkamos beveik visuose postmoderniuose (?) lietuvių literatūros diskursuose: neapibrėžtumas, noras turėti/atrasti tapatybę, būti originaliu ir deklaratyvus pareiškimas, kad tai jau nebeįmanoma, Rytų įtakos demonstravimas. Ko gero, kiek neįprastas rašymas darbe, pavadintame kultūrologine studija. Būtent taip įvardijamas šios knygos žanras. Nors žodis studija turi akademiškumo atspalvį (studija – mokslo veikalas, nagrinėjimas, DLKŽ), kultūrologijos kaip disciplinos ribos lieka neapibrėžtos. Pats Ališanka teigia: Šiandien kultūrologijos terminas tampa vis populiaresnis, juo apibūdinami bet kokie diskursai, peržengiantys tradicinių mokslų – literatūrologijos, istorijos etc. – ribas, kitaip sakant, interdisciplininiai tekstai. Kita vertus, anglosaksiškoje tradicijoje šis terminas veik nevartojamas. Tad metodo požiūriu kultūrologija būtų artimesnė hermeneutikai, kuri etimologiškai reiškia šventų, religinių tekstų interpretaciją. Nors Vakaruose tokio pobūdžio darbai – įprastas reiškinys, Lietuvoje jų nėra daug. Tad aptariamoji knyga, žvelgiant iš vakarietiškų pozicijų, tebūtų postmodernaus mąstymo, dabar jau išsikvepiančio, tęsinys. Lietuvoje, deja, ji galėtų būti pavadinta viena iš nedaugelio šio mąstymo apraiškų. Džiugu, kad Ališanka išplečia savo tyrinėjimo objekto ribas (jis ne tik neapsiriboja postmodernizmu, bet į savo svarstymo lauką įtraukia chtoniškumą bei tylą), taip tarsi palikdamas erdvės svarstymams. Intriguoja ir tai, kad kultūrologas angažuojasi apčiuopti dabartinės Lietuvos kultūros pokyčius, gyvastį (p. 8). Pirmojoje knygos dalyje „Chtoniškosios vaizduotės metmenys“ pateikiamos H. J. Silvermano, H. Kungo, I. Hassano, B. Barano, J. Hillmano, J. Derrida, R. Barthes’o ir kt. postmodernizmo teoretikų mintys, grindžiančios autoriaus sumanymą – šių dienų Lietuvos kultūrinę situaciją nusakyti F. Nietzsche’s metafora apie Dioniso ir Apolono opoziciškumą. Ši metafora kitados padėjo užčiuopti individo būties pasaulyje tragizmą ir daugiaprasmiškumą, taip pat tam tikras kultūros tendencijas. Pirmoje dalyje gausu faktografinės medžiagos, nuorodų, ko gero, palengvinsiančių ne vieno, besidominčio postmodernizmu, studijas. Nesiimsiu ginčytis su postmodernizmo korifėjais – tam pritrūktų ir laiko, ir kompetencijos, tik trumpai pristatysiu šią Ališankos knygos dalį. Tam, kad susietų chtoniškumą su rūpimu postmodernizmu, Dioniso sugrįžimo autorius peržvelgia visą postmodernizmo istoriją. Pradedama šio reiškinio užuomazgomis Nietszhe’s, neigusio transcendencijos egzistavimą, filosofijoje, vėliau apžvelgiama visa chtoniškoji metakultūra (p. 57). Ališanka interpretuoja antikinį Dioniso mitą ir juo remdamasis chtoniškosios vaizduotės reiškiniais laiko subjekto sklaidą, karnavalizaciją (p. 27), klaidinančio pasakojimo įsigalėjimą (p. 28), kultūros desublimaciją (p. 61) postmoderno laikais. Autorius, aptardamas chtoniškąjį vaizdijimą kaip opozicišką apoloniškajam mąstymui, skleidžia pavadinime pateiktą metaforą ir žengia šventumo srities link. Sacrum kaip kultūrologinę kategoriją apsibrėžęs ir tyrinėjęs savo studijoje Vaizdijantis žmogus, šiame darbe kultūrologas ieško jos apraiškų postmoderniame mene. Naudodamasis medžiaga iš savo sudaryto almanacho Miestelėnai, Ališanka parodo vaizdijimo slinktį nuo vertikalios link horizontalios ašies (p. 39). Būtent šios slinkties įvardijimas interpretuojant postmodernizmo teoretikų darbus, kurie savo ruožtu interpretuoja Nietzsche, Ališankai ir teikia galimybių kalbėti apie imanentišką, šiapusinį sacrum patyrimą, kuriame imanencija keičia transcendenciją (p. 40, 49). Aprašant įvairiapusišką šventumo patirtį, remiamasi populiariaisiais Lévinu ir Bataille’umi (pastarojo mintims aptarti skiriamas net atskiras skyrelis „Georges’o Bataille’aus chtoniškoji kultūros vizija“. Ne vienam žmogui, ypač nesidominčiam postmoderniais autoriais, Bataille’aus vardas ir mintys gali būti vertingas atradimas. Šis autorius Ališankai tampa atrama pereinant prie erotizmo aspektų aptarimo, tačiau referuodamas pripažintų užsienio mokslininkų, rašytojų mintis, savo išvadų, naujų idėjų lietuvių autorius taip ir nepateikia. Pradedantįjį domėtis postmodernizmu tokia faktografinės medžiagos gausa, demonstruojama erudicija galbūt ir priblokštų. Tačiau žmogų, skaičiusį leidinius, skirtus šio kultūros reiškinio apibrėžimams ir aprašymams, begalinės nuorodos ir nuolatinis referavimas greičiau erzins – juk visuomet lieka originalumo reikalavimas. Nesiekiant aiškumo ar bent jo iliuzijos, kuriamas tam tikras anonimiškumo įspūdis, būdingas postmodernizmui. Nors knygoje aiškiai juntamas autoriaus šventumo, o vėliau ir aiškumo, ilgesys, bandymas susivokti šiuolaikinėje kultūros situacijoje, vis dėlto pasigesčiau vertinamojo aspekto, būtino kultūrologiniam darbui. Kita vertus, tai galėtų būti ir sąmoninga autoriaus pozicija. Subjektas tarsi nubūtinamas, regis, jis „ištirpsta“ tekste: kalbama pirmuoju asmeniu, tačiau autoriaus, t. y. minčių, idėjų autoriaus, nėra – jos priklauso visiems. Būtent jos rašančiajam siūlosi, net juo manipuliuoja, o ne rašantysis jas generuoja, kaip buvo įprasta modernizmui. Antrojoje knygos dalyje „Lietuvos kultūros postmodernėjimo linkmės“ autorius bando Vakarų filosofų skelbiamas idėjas ir jų sklaidą užčiuopti Lietuvos kultūroje. Šioje dalyje pagaliau pateikiami net keli postmodernizmo apibrėžimai: Šiuolaikiniuose tekstuose mes susiduriame su tokia postmodernizmo apibrėžčių įvairove, kad ši sąvoka dažnai sukelia alergiją ir netgi sąmoningas pastangas jos atsisakyti ar vengti. Postmodernizmo kategorija atsirado kalbant apie konkrečius vakarietiškosios kultūros dėmenis,apieekonomiškaiišsivysčiusių visuomenių kultūrą, ji siejama su naująja technologine revoliucija. […] Šios teorijos požiūriu postmodernizmas Lietuvojegalėtų būti aiškinamas tik įtakomis ir simuliacija. Tik dalinį vaizdą atveria ir metaistorinė, arba achroninė, postmodernizmo samprata. Tokiąpasiūlo Umberto Eco […]. Vyraujančią linkmę sudarytų tie apibrėžimai, tiksliau, aprašai, kurie ir kalba apie XX amžiaus kultūros darinius. Daugelio teoretikų XX amžiaus postmodernizmas suvokiamas kaip modernizmo neiginys ir kartu jo istorinė bei loginė tąsa […]. (P. 101–102) Tačiau kuriuo postmodernizmo apibrėžimu – dekonstrukciniu, rekonstrukciniu ar achroniniu – remiasi studijos autorius, nėra aišku. Diagnozuodamas postmodernizmo simptomus mūsų kultūroje, Ališanka remiasi ne tik teoriniais darbais, bet į pagalbą pasitelkia ir meno kūrinius. Ši darbo dalis man pasirodė įdomiausia – joje knygos autorius ne referuoja teoretikų mintis, o tyrinėja konkrečius meno kūrinius ir bando parodyti postmoderno kultūros įtaką bei žymes Lietuvos mene. Kita vertus, ši dalis, tiksliau, jos interpretacijos, privers nusišypsoti ne vieną literatūrologą: Ališanka, rašydamas kultūrologinę studiją, savo idėjoms iliustruoti renkasi beveik vien literatūrinius tekstus, kartais paminėdamas nebent Šarūno Saukos tapybą. Kaip žinome, Vakaruose jau senokai svarstomas literatūrologijos kaip atskiros mokslo disciplinos likimas, abejojama jos išlikimu ir funkcionalumu. Manoma, kad naujas kitos disciplinos atstovo žvilgsnis į literatūros kūrinį gali būti įdomus, atverti naujų mąstymo būdų, užkirsti kelią elitarizmui ir perdėtam moksliškumui, atsiradusiam dėl struktūralizmo įtakos. Ališanka būtent taip bando žvelgti į literatūros kūrinius. Nekeldamas meninės vertės klausimo jis cituoja R. Gavelio, H. Kunčiaus, V. Gedgaudo, S. Parulskio, M. Ivaškevičiaus ir J. Ivanauskaitės kūrybą. Atrodytų, kad tai, ko dėl prastos kokybės dažnai net negalima vadinti menu, visada galima pavadinti skambiu ir neapibrėžiamu (gal todėl ir patogiu?) postmodernaus meno kūrinio vardu. Tokią kūrinių atranką galbūt ir galėtume interpretuoti kaip postmodernizmo žymę, t. y. antielitarizmo apraišką – populizmą, orientaciją į mases. Tačiau kaip traktuoti nuostatą remtis literatūriniais tekstais tik savo idėjoms iliustruoti? Bene geriausiai tam ,,tinka“ Parulskio tekstai, kurių citavimas ir interpretacija (?) ne tik nieko naujo nepasako apie lietuvių kultūrą, poeziją, neatskleidžia Parulskio teksto prasmės, bet ir iškreipia vieną įdomiausių šio autoriaus diskursų (p. 116–117). Nesiginčysiu dėl jo postmodernumo – cituotame tekste rasime ir intertekstualumo (eilėraštį galima skaityti kaip įvairių literatūros kūrinių parafrazę, kurios ne tik teminiame, bet ir poetiniame lygmenyje ryškiai eksplikuojami tam tikrų žanrų bruožai, pvz., yra eilučių, parašytų tobulu hegzametru), ir ironijos, ir kultūros, kalbos savimonės apraiškų. Tik priminsiu, kad šis eilėraštis, parašytas odės forma – tai refleksija apie poeto gyvenimą, jo prasmę ir vertę, bandymas suvokti meno ir kūrėjo vietą šių laikų gyvenime, kultūroje. Perskaičius Ališankos interpretaciją, atrodo, kad eilėraštis tėra refleksija apie dionisiškąją orgiją, kurios tema, pradėta pirmoje Ališankos studijoje, toliau skleidžiama ir šioje knygoje. Kūniškumui, o tiksliau – erosui, autoriaus neleistinai redukuotam į kūnišką geismą, knygoje skiriama daug vietos. Anot jo, kūnas – tai vieta, kurioje atsiranda prasmė: Kūnas yra būtent ta vieta, kur vyksta dionisiškoji misterija, ir tai vienintelė vieta, kur atsiranda prasmė, įprasminanti visą profaniškąją būtį [...]. Dionisiškoje šventykloje sanctum sanctorum yra kūnas. (P. 129) Tokios mintys nėra naujos nei Vakaruose, nei Lietuvoje, tačiau ar šios gražios metaforos yra informatyvios aptariant mūsų dabartinę kultūrą? Ar erotizmas, taip plačiai eksplikuojamas lietuvių literatūroje, nėra pigus triukas siekiant populiarumo? Taikydamas užsienio mokslininkų mintis Lietuvos kultūros reiškiniams apibūdinti, autorius dažnai nesusilaiko nuo per daug tiesmukos interpretacijos ar jau minėto iliustratyvumo, tačiau šioje knygos dalyje yra ir įdomių dalykų. Vienas vertingesnių jos skyrių – „Postmodernusis pasakojimas“. Jo bruožams atskleisti autorius pasitelkia M. Ivaškevičiaus, R. Kasparavičiaus romanus, kurių postmodernumas abejonių nekelia. Ališanka atskleidžia pagrindinius postmodernaus pasakojimo bruožus: fragmentiškumą, žaidybiškumą, prasmės iliuzijos kūrimą, teksto erotiškumą ir gundymą, remitologizaciją (p. 137–159). Tačiau rėmimasis teoretikų mintimis, jų taikymas minėtų autorių kūriniams neapsaugo nuo neapdairaus ir kartais keisto kai kurių sąvokų vartojimo: Žvalgydami šiuolaikinės lietuvių literatūros reljefą matome, kad pasakojimus pasakoja ne tik Juozas Aputis, Henrikas Čigriejus, Eugenijus Ignatavičius, bet ir Herkus Kunčius, Marius Ivaškevičius, Ramūnas Kasparavičius. Pasakoja kitaip, provokuodami skaitytoją netradicinei recepcijai ir refleksijai. (P. 139) Kiek neįprasta, kad neskiriamos autoriaus ir pasakotojo figūros. O gal tai atleistina kultūrologinės studijos autoriui, dažnai pasiklystančiam postruktūralizmo ir dekonstrukcijos teoretikų minčių verpetuose? Neaiškiai vartojamos ir metonimijos, bene dažniausiai taikomos postmodernizmui apibrėžti (p. 39, 112,122, 126, 149), bei mitopoetikos, anot studijos autoriaus, padedančios kurti klaidinantį pasakojimą (p. 149), sąvokos. Nepaisant minėtų priekaištų, antrąją aptariamos knygos dalį galima vadinti originalia. Trečiojoje dalyje, pavadintoje kaip ir to paties autoriaus įvadinis straipsnis paskutinėje Miestelėnų almanacho dalyje, naujos medžiagos nepateikiama. Kadangi šioje dalyje dar kartą pristatoma minėtojo almanacho santrauka, čia jos neaptarsiu. Paminėsiu, kad Ališanka, remdamasis G. Steinerio, L. Wittgensteino ir kt. filosofų mintimis, parodo tylos vaidmens iškilimą mūsų kultūroje, bando užčiuopti šio reiškinio priežastis. Tačiau… postmodernizmo apibrėžimas juk nesuformuluotas. Pagrindinės tezės taip pat. Tiksliau, jos suformuluotos, bet ne studijos autoriaus. Žaidžiant Ališankos metaforomis, jo teksto neapibrėžtumu ir nuolatiniu prasmių ieškojimu/kūrimu, tokį rašymą būtų galima pavadinti (ne)sąmoningu ėjimu į tylą, vengiant parodyti savo vertybines orientacijas, kalbant metakalba (jos galbūt mažiau antrojoje knygos dalyje; referuojant kitų mokslininkų mintis perimama jų stilistika ir stiliaus klampumas; gal už to slypi ir neskaidri mintis?), vengiant minčių raiškos originalumo, slepiant individualumą. O gal dabar, postmodernizmo laikais, laukti skaidrumo beprasmiška? Gal tai tik apoloniškojo mąstymo reliktas? Ališankos darbas to tarsi ir nesiūlo. Ši kultūrologinė studija, kurią galima skaityti kaip nyčiškosios metaforos sklaidą, imponuoja autoriaus drąsa ir rūpesčiu dėl Lietuvos kultūros, noru užčiuopti šventumą net komerciniuose kūriniuose. Žavi ir autoriaus tolerancija. Tačiau bandymas viską redukuoti į dionisiškosios ir apoloniškosios logikos priešpriešą, Lietuvos kultūros reiškiniams taikomos Vakarų kultūros kategorijos dvelkia nemadingu (?) modernizmu. Keista ir paradoksalu, kad autorius, tekstu, kalbėjimo stiliumi teigiantis savo artumą postmodernistų deklaruojamoms idėjoms, vis dėlto paklūsta amžinam šventumo ir aiškumo ilgesiui. O gal Dioniso sugrįžimą rašo ne Ališanka, o idėjos, sklandančios apie jį? Idėjos, provokuojančios naują mintį, griaunančios mąstymo stereotipus, skatinančios dar kartą skaityti ir diskutuoti?






godapeleda

(9)
  • Paskutinis prisijungimas: vakar
  • Viso knygų: 31
  • Skelbimas atnaujintas: prieš 2 savaites
  • Patogiausia knyga atsidalinti Gedimino pr. Seimo gale, darbo dienomis iki 14 val. Jei netinka,...

Kaina: 3 EUR
Būklė: Labai gera
Miestas: Vilnius

Snaudzianti_kate

(25)
  • Paskutinis prisijungimas: vakar
  • Viso knygų: 538
  • Skelbimas atnaujintas: prieš mėnesį

Kaina: 4 EUR
Būklė: Labai gera
Miestas: Kaunas

Valavice

(81)
  • Paskutinis prisijungimas: prieš 5 val.
  • Viso knygų: 1,543
  • Skelbimas atnaujintas: praėjusią savaitę
  • Buvusi bibliotekos ķnyga. Puikios būklės. Siunčiu ir paštu. Teiraukitės juravarnaite@gmail.com

Kaina: 4.50 EUR
Būklė: Labai gera
Miestas: Kaunas

Komentuoti gali tik prisijungę vartotojai!

Panašūs skelbimai