Paviršutiniškai žiūrint atrodytų, kad knygos dalys lyg ir nesusijusios tarpusavyje ("Mūsų amžiaus veidas", "Krikščionis šventovėje", "žvilgsnis į save", "Menkavertiškumo šalinimas"). Tačiau skaitytojas pastebės, kad atskiros dalys "sukabintos" stipria grandine, kurios vardas - žmogus. Žmogaus pasaulėžiūrinis klimatas; žmogaus sakralumo sfera (šventykla); pats žmogus, jo individualioji ir kolektyvinė savivertė. Taip pat iš kolektyvinės tautinės savigarbos ir savivertės perspektyvos imta klausti ir drįsta spėlioti, kodėl nūdien taip teršiama lietuvių kalba? Galbūt ši hipotezė (spėliojimas) paskatins šviesuolius išsamiau šią problemą pagvildenti.

Žvilgsnis į pasaulėžiūrinę aplinką, šventovę, save