Apie likimo upę ir Vėją

Knygoje atmetu šiandienius ir keistus save netikinčiu vadinančio žmogaus tikėjimus. Todėl savimi patenkinti "pasaulio vaikai" nepakelia įtampos, spėja, kad bandau atimti jų sapnus, tegul šie tebus apie maistą ir pastogę, kaltina mane pesimizmu, cinizmu. Tegul... Vieni žaidžia smėlio dėžėse, pasiryžę keliauti, jas palieka. Pajėgiantys pažvelgti į pasaulį per širdies prizmę, joje ras tiesą. Pasiryžėlius raginu nebijoti pažinimo skausmo, kuris ženklina Dvasios gimimą. Krantas, ant kurio ją pasitinka Vėjas, yra čia pat. Šioje knygoje nei karto neminiu žodį "Dievas", visgi ji apie tai. Ieškančiam pasitikėdamas ištiesiu šią knygą apie gyvenimą. Džiaugiuosi ja, nes sulaukiu palankų atsiliepimų iš įvairių visuomenės sluoksnių. Asmeniškai neturėjęs progos padėkoti, tai noriu padaryti dabar.