Mirtis penktadienio popietę

Daug rašytojų ir kompozitorių savo kūriniuose stengėsi atskleisti Septynių paskutinių Jėzaus žodžių slaptingumą ir didybę: Haidnas, Bethovenas ir Dvoržakas šia tema sukūrė didingus kūrinius, prie jos nuolat grįždavo tokie rašytojai kaip Džeimsas Džoisas, Džerardas Manlis Hopkinsas, Dilanas Tomas ir Samuelis Beketas. Tačiau Noihauso pasinėrimas į kiekvieną iš šių ištarmių yra visiškai kitokio pobūdžio. Apmąstydamas paskutinius Jėzaus žodžius, jis atveria žmogiškosios patirties gelmes ir išryškina pagrindinį Vakarų civilizacijos naratyvą – Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą, o jo kalbėjimo stilius pajėgus prikaustyti visų – tikinčiųjų, netikinčiųjų ir abejojančiųjų – dėmesį.

Per šimtmečius teologai yra prigalvoję be galo sudėtingų atpirkimo teorijų: kodėl taip yra, kad šis vienas turėjo numirti, kodėl ši Jo mirtis mums yra visų mirčių mirtis, kodėl Jo atviras kapas mažiausiam iš šios žemės vaikų atveria duris į rytojų be pabaigos. Ir visos atpirkimo teorijos yra slėpinio, meilės slėpinio, aiškinimas.

Kun. Ričardas Džonas Noihausas daug metų žinomas kaip puikus plunksnos meistras, kalbėtojas ir mąstytojas. Autorius kviečia skaitytojus atrasti Jėzaus nukryžiavimo slėpinį, ragina gilintis į kančios, teisingumo, netekties, mirties ir anapusinės egzistencijos vilties prasmę.

Tai knyga apie mus atperkantį Kryžių – krikščioniškojo džiaugsmo šaltinį.