Sokrato apologija

Sokrato kalba teisme jo mokiniams kėlė apmaudą ir nerimą.

Kodėl, užuot maldavęs pasigailėti, jis įžūliai klausė: kas politikui svarbiau – gražiai kalbėti ar sakyti tiesą? Ar demokratija pajėgi apginti teisingumą? Ar visuomenė žino, kas yra išmintis? Kodėl filosofą piliečių išrinktas teismas pasmerkia mirti? Nejau todėl, kad politinę bendriją jis prilygino rambiam žirgui, o save – jį geliančiam vabzdžiui?

Sokrato apologijoje Platonas atsako ne aiškindamas, o vaizduodamas – tokį Sokratą, kokį pažinojo tik jis. Ironišką, bebaimį, trikdantį ir patrauklų.

Šioje knygoje: naujas Apologijos vertimas ir originalo tekstas; dialogo planas, parodantis Sokrato kalbos sandarą; vertėjo žodis, atstojantis įvadą į dialogą; komentaras, paremtas naujausiais Apologijos tyrimais; analitinė bibliografija; asmenų ir dalykų rodyklės.

Tai ketvirta (po Faidono, Puotos bei Antrojo ir septintojo laiškų) išsamiai komentuota Platono knyga „Aidų“ filosofijos serijoje.