Knygoje aptariamas meilės reiškinys, skiriama meilė kaip dovana nuo meilės kaip poreikio. Sąlygiškai galima išskirti keturias meilės, kurias išgyvena žmogiškosios būtybės, atmainas: tai prisirišimas, draugystė, erotinė meilė ir artimo meilė.
Prisirišimą autorius priskiria šeimos nariams, seniems bičiuliams ir tam tikru požiūriu – gyvūnams; draugystę jis supranta gerokai giliau ir plačiau, negu apie šį jausmą įprasta kalbėti mūsų laikais, primindamas Biblijoje bei antikos pasakojimuose minimus neišskiriamus draugus; erotinę meilę aptaria ir paties įsimylėjimo, ir šeimos gyvenimo kontekste; artimo meilę laiko aukščiausia meilės forma, kuri gali būti skiriama tiesiogiai Dievui.
Kiekviena iš šių meilės atmainų pasižymi tik jai būdingais bruožais, tačiau visas jas vienija tai, kad nė viena iš jų pati savaime negali būti laikoma nei dievybe, nei gyvenimo tikslu. C. S. Lewisas cituoja posakį, kad kai meilė įsigeidžia virsti dievu, ji tampa demonu, t.y., tapusi gyvenimo viršenybe ir aukščiausia vertybe, meilė pagenda, praranda dieviškąją kibirkštį ir tampa ne tik pavojinga, bet kartais net pražūtinga.
„Keturios meilės“ – tai įžvalgi, subtili ir kartais iki skausmo atvira sudėtingiausio žmogaus jausmo studija.