Ištvertas sielvartas

Ši knyga – tai kenčiančio žmogaus pastangos įdėmiai pažvelgti į savo skausmą, sukrečiantį didžiausią jo gyvenimo sielvartą, netekus artimo ir mylimo asmens. Kiekvieno sielvartas yra nepakartojamas. tai – ne būsena, bet procesas. Autorius nevengdamas pripažinti savo dvejones, savo širdgėlą, pasakoja apie mėginimus įveikti sielvartą, atvirai išlieti jausmų perteklių, pabrėžia, kad ir po mylimo žmogaus mirties reikia mylėti jį patį, o ne susikurtą jo vaizdinį ar atminimą, ir pasikliauti Dievu, nes tik begalinė Jo meilė gali suteikti paguodos.

Vienas žymiausių XX a. krikščionių rašytojų ir apologetų kalba apie savo paties brandą, savo įžvalgas gedint mirusios žmonos. Jam užtenka drąsos šaukti, abejoti, piktai rodyti nepasitenkinimą Dievu. Tai normali sielvarto dalis, tačiau retai būna skatinama. Skaitytojas tarsi gauna leidimą pripažinti ir savo dvejones, savo pyktį ir širtgėlą, suvokti, jog visa tai reikalinga sielos brandai.