Patirtis ir refleksija. Fenomenologinės filosofijos akiračiai

Paulis Ricoeuras yra minėjęs, jog fenomenologijos istorija – tai Edmundo Husserlio erezijų istorija. Savo knygoje „Patirtis ir refleksija.
Fenomenologinės filosofijos akiračiai“ Dalius Jonkus teigia kitaip: jau šimtmetį gyvuojanti fenomenologinė filosofija turi pamatinę ir vienijančią intenciją. Tai siekis apginti žmogaus proto racionalumą išvengiant tiek siaurai mokslinės, tiek reliatyvistinės jo sampratų. Būtent tokioje, iš esmės etinėje, filosofijos projekto šviesoje monografijos autorius siūlo matyti fenomenologinės filosofijos paveldą, jos aktualumą ir ateitį.
Knygoje daugiausia remiamasi fenomenologi Žinia, kartais mūsų krašte skelbiama, jog knaisiojimasis po fenomenologijos klasikų veikalus yra „ir nereikalingas, ir nenaudingas“. Tačiau ar daug savo raštijoje turime rimtai, išsamiai fenomenologijos tradiciją, ypač jos pradininką E. Husserlį, pristatančių veikalų? Be A. Mickūno senstelėjusios knygutės, tokių studijų, pripažinkime, nėra nė vienos. Todėl didžiausiu „Patirties ir refleksijos“ privalumu laikome būtent jos pedagoginę ir sisteminę orientaciją. Įvairių (ir lietuviškų) „husserliškųjų erezijų“ fone D. Jonkaus knyga atrodo išskirtinė ir vertinga. Ji primena paties E. Husserlio kuklumą, kvietusį kovoti su savo laiko nihilizmu radikaliai permąstant filosofijos klasikus Descartes‘ą, Leibnitzą, Kantą.