Recenzijos

Žuvys ir drakonai

     Ar girdėjote seną kinų istoriją apie vienintelį karpį, kuris, peršokęs užtvanką, virto drakonu? Ne? Tuomet šaukiu iš tribūnos, kad Undinės Radzevičiūtės knyga „Žuvys ir drakonai“ (2013) yra ta knyga, kurioje būtent šią filosofiškai nuteikiančią istoriją surasite. Turiu pripažinti, kad tai viena iš nedaugelio pastarojo dešimtmečio lietuvių rašytojų kūrinių, kurį verta turėti ir savo namų bibliotekos lentynoje. Ne dėl žuvų. Bent jau dėl drakonų (ką jau čia, prijaučiu tiems drakonams, kinų kultūroje simbolizuojantiems jėgą ir sėkmę).

     Knygoje susipina dvi pagrindinės siužetinės linijos. Pirmoji, kuria pradedamas pasakojimas ir tarsi užduodanti toną visai knygai, yra apie XVIII amžiaus Cingų dinastijos valdomą Kiniją bei jėzuito tėvo Džiuzepės Kastiljonės bandymą kinų tautą atversti į krikščionišką tikėjimą bei apie tėvo pastangas įdiegti Vakarų pasaulio požiūrį Rytų poliui priklausančios valstybės žmonėms. Per tapybą ir meną jėzuitas bando prabilti į patį imperatorių, kurio per savo misijos metus dar nėra akyse regėjęs, idant įgytų jo prielankumą. Tačiau šis imperatorius taip ir nepasirodo asmeniškai dailininkui, o vėliau sekanti valdovų kaita ir imperatoriaus malonės laukimas Kastiljonei užtrunka nei daug, nei mažai – pusę amžiaus.

     Per tėvo Kastiljonės pasakojimo liniją atskleidžiamos ir kitos visų laikų problemos: žmogaus kova su savimi, žemiškosios pagundos ir tikėjimo išbandymas, gimtinės ilgesys, kultūros skleidimas per meną, taip pat nušviečiamos ir šio amžiaus aktualijos, valdžios pasikeitimas jėzuitų ordine bei šių permainų įtaka ordinui Europos mastu. Ypač akivaizdus Vakarų ir Rytų sandūros motyvas, šių pasaulių filosofijos ir požiūrio sankirtos taškas tampa viena pagrindinių temų knygoje.

     Jei pirmoje siužetinėje linijoje beveik išskirtinai visur veikia vyrai, tai lyg atsvara tam antroje dalyje visos veikėjos – moterys. Trijų kartų, arba keturių moterų, gyvenimas senamiesčio bute, kurio kaimynystėje yra įsikūręs kinų restoranas, kartais atrodo kaip absurdo teatras, kurį bestebėdamas čia juokiesi, čia susimąstai apie vienos iš veikėjų išsakytą taiklią mintį ar klausi, kodėl ji taip pasielgė. Pats butas šioje siužetinėje linijoje yra tarsi veikiantis personažas – jis gyvas, turintis istoriją ir nuolat ją pasakojantis detalėmis. Jame atrasi tų pačių kinų kultūros simbolių, pavyzdžiui, paveikslas.

     Mama Nora, erotinių romanų rašytoja, jos dukros Miki (iš tiesų Nika), jauniausia dukra, nuolat pramušta galva apie verslo planus ir pelno siekimą,  Šaša (iš tiesų Aleksandra) – protinga, santūri ir nemėgstanti daugžodžiauti, „išgrūsta“ iš doktorantūros vyresnioji dukra bei Senelė Amigorena (jei būsime tikslūs, tai Amigorena Evangelista Bizantija, pastaroji yra pavardė), nuolat sėdinti po savo lempa – raudonu toršeru – ir rašanti laiškus policijai bei „iš matymo“ pažįstamiems draugams į Prancūziją (vienas tokių draugų Gerardas Depardieu) arba pro langą skaičiuojanti kinus – yra be galo ryškūs, charakteringi veikėjai, kokius, tiesą sakant, lietuvių literatūroje seniai teko sutikti. Šioje siužetinėje linijoje lyg ir stebime veidrodžio efektą, tai yra čia Rytai bando rasti kelią į Vakarus. Ir gana sėkmingai. Knygos anotacijos mintis čia daugiau nei tinkama: „[knyga] ir apie Rytus, kurie visada su mumis, nesvarbu, į kurią pusę žiūrėtume“. Ar ne tiesa?

     Atvirai kalbant, Senelė Amigorena – mano favoritas šioje istorijoje! Ji tampa moterų linijos ašimi, aplink kurią konstruojamas pasakojimas. Ji jungia kartas, provokuoja situacijas, o kai jos nebeliko, kaip skaitytoja, pristigau azarto versti puslapį po puslapio, nors tikrai paskutinio puslapio sulaukiau be kančių.

     Apie turinio formą. Būtent moterų pasakojime skaitytojas vaizdą mato per lakoniškus, bet šitiek prasmės nešančius dialogus! Čia jau teks skaityti ir tarp eilučių. Tokį dialogų pateikimo stilių U. Radzevičiūtės knygoje „Žuvys ir drakonai“ pradėta lyginti su kapojimusi kardais, tačiau, anot autorės, jei taip ir atrodo, tai tuomet nėra jokio tikslo sužeisti, tai tik tam, kad sukeltų žiūrovui (autorė savo skaitytoją mato kaip žiūrovą!) vizualinį malonumą.

     Šie šykštūs žodžių dialogai knygoje panaudoti autorės apgalvotai. Viename interviu kultūros savaitraščiui „Šiaurės Atėnai“ U. Radzevičiūtė pasakoja, kaip atsirado būtent tokia dialogų forma: „Tiesiog norėjau pasitikrinti, kiek turiu jėgų ir sugebėjimų rašyti dialogus. Kaip jau kartą minėjau, kažkada bandydama perprasti dzen dialogą supratau, kad vakarietiškame dialoge pašnekovas įveikiamas argumentais, o dzen dialoge – reakcijos greičiu. Šioje knygos dalyje mano tikslas buvo parašyti vakarietišką dialogą, paremtą dzen (arba čan, kadangi kalbame apie Kiniją) dialogo principais.“

     Atrodytų, kaip sudėtinga sekti dvi vietos ir laiko atsietas istorijas viename ir nepradėti painioti veikėjų, dialogų, detalių. Nesu tikra, ar pati autorė pasiūlė šį paprastą, bet genialų sprendimą, ar tai leidyklos nuopelnas, bet abi istorijos atskirtos šriftais. Štai istoriją apie tėvą Kastiljonę ir jo gyvenimą bei darbą Kinijoje skaitai šriftu, primenančiu spausdinimo mašinėlės šriftą. Tuo tarpu šiuolaikinė istorija apie keturių moterų bendrą gyvenimą miesto (kuris labai primena Vilnių, nors knygoje nėra įvardijamas) bute rašomas tradiciniu „Times New Roman“. Tad klausiantys savęs, ar nepradės painioti istorijų, galite lengviau atsikvėpti – nemanau. Kitas būdas – skaityti dvi istorijas atskirai, tai yra pagal šriftą atsirinkus pirma perskaityti vieną, paskui kitą. Tačiau, atkreipiu dėmesį, jos smulkiomis detalėmis ir užuominomis viena kitą papildo, tik skaitydamas iš eilės knygos finale pamatai abi istorijas tikroje šviesoje. Autorės teigimu, toks skirtingų šriftų parinkimas – iš anksto apgalvotas, nes netinkamas šriftas sukelia net fizinį skausmą.

     „Žuvys ir drakonai“, vos pasirodžiusi knygynų lentynose, dar kvepianti dažais, greitai tapo pretendente į geriausios 2013 metų lietuviškos knygos suaugusiems titulą. Ir iš tiesų ši knyga rinkimuose buvo TOP penketuke, iš kurio ir buvo renkama nugalėtoja, o ja, beje, tapo Andriaus Tapino „Vilko valanda“. U. Radzevičiūtės knyga išsiskyrė ne tik savo turiniu (dviem siužetinėmis linijomis viename pasakojime), bet ir pateikimo forma, trumpi dialogai, tarsi kino juosta lekiantys pro akis, tačiau, ko gero, svarbiausias šioje knygoje man patikęs dalykas, kad tai viena iš kelių lietuvių rašytojų knygų, kurią galima versti į užsienio kalbas ir statyti lygia greta lentynoje su kitais šiuolaikiniais pasaulio autoriais. Pripažinkime, dažna lietuvio autoriaus istorija glaudžiai susijusi vieta, laiku ar erdve bei veikėjų paveikslais su Lietuvos istorija, kitaip tariant, kontekstu, kurį skaitytojas turi išmanyti. Todėl U. Radzevičiūtės nutolimas nuo lietuvių literatūros tradicijos leidžia užsieniečiui skaityti lietuvišką knygą ir nepadėti jos į šalį vien dėl to, kad mažų mažiausiai nesupranta užuominų į Lietuvos istorinę ir kultūrinę praeitį.

Pripažįstu, „Žuvys ir drakonai“ – mano 2014 metų knyga-atradimas!

Ieva Dirmaitė, www.keturivejai.lt

Komentuoti gali tik prisijungę vartotojai!