Recenzijos

Mano mažasis genijus

     ŠVIESU. Pirmas į galvą šovęs epitetas, kuris taikliausiai apibūdina vidinę būseną, įsivyravusią perskaičius Kristinos Barnet knygą „Mano mažasis genijus“. Keista? Visai ne... Kodėl? Nes šia knyga nesiekiama visam pasauliui apverkti savo rūpesčių, nesėkmių ar ieškoti paguodos. Autorė nori pasidalyti savo gyvenimiškais atradimais ir įkvėpti. Įtikinti, kad viskas įmanoma, kol VILTIS GYVA.

     Taip, sužinoti, kad tavo vaikas serga, klaiku. Žinoti, kad liga jo neapleis visą gyvenimą – nepakeliama. Tad kur čia šviesa, kur čia viltis? Ogi tame, kaip šį gyvenimo išbandymą priima ir kaip su juo bando susidoroti tie, kuriems jis tenka. Kristina Barnet – moteris, kuriai likimas nebuvo dosnus: du sergantys vaikai, netikėtai užklupęs insultas, gaisras, nepriteklius, žlungančios svajonės... Tačiau ji – neįtikėtiną stiprybę ir begalinį optimizmą savyje nešiojantis žmogus. Būtent šios savybės padėjo Kristinai išgyventi visas gyvenime pasitaikiusias negandas.

     Viena iš jų – pirmagimiui Džeikobui diagnozuotas autizmas. Viskas, ko jauni tėvai tąkart galėjo tikėtis, buvo menka galimybė, jog paauglystėje jų sūnus sugebės pats užsirišti batraiščius. Kraupios prognozės... Tačiau Kristina nepriėmė šios diagnozės kaip galutinės ir neginčijamos, stojo prieš gydytojus, specialiuosius pedagogus ir net savo vyrą vardan to, kad jos vaikas turėtų normalų gyvenimą. Savo mažąjį ypatingąjį Džeikobą ji priėmė ne kaip Dievo siųstą išbandymą, o kaip misiją, kaip gyvenimo užduotį, kurios sprendimas padėjo ne tik Džeikui, bet ir šimtams kitų panašaus likimo vaikų.

     Ši istorija vietomis skaudi iki širdies gelmių, tačiau ŠVIESI savo neblėstančiu tikėjimu. Tai pasakojimas apie sunkų darbą, vainikuotą džiūgių atradimų, netikėtų patirčių, trumpučių laimės akimirkų. Būtent tai ir suteikia knygai tos šviesos, vilties, to suvokimo, kiek daug iš tiesų GALI žmogus, kokias neribotas galimybes jis visgi turi.

     Knyga skirta visiems. Be išimties. Nesvarbu, ar esi autistišką vaiką auginanti mama, ar su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais dirbantis pedagogas. Net nesvarbu, ar apskritai turi vaikų. Nes tai ne tik patirtis, kuri moko sukurti visas sąlygas skleistis mažųjų talentams ir gabumams. Tai istorija, kuri kviečia dalytis savo gerumu su kitais, neprašant nieko mainais. Juk nėra nuostabesnio jausmo, kaip būti reikalingam.

Gražvilė Lukoševičiūtė

Komentuoti gali tik prisijungę vartotojai!