Recenzijos

Kaip būti geru žmogumi

     Perskaičiau šiuolaikinio britų rašytojo Nick Hornby romaną “Kaip būti geru žmogumi“.

     Knygos puslapiuose nesidalijama receptais, o net ir neieškoma atsakymų į klausimą – kaip būti geru žmogumi ?  Čia, veikiausiai, gerumo tema skamba  leitmotyvu šiandienio susvetimėjusio pasaulio kontekste,  kurstydama individualius apmąstymus pasiūlytąja tema.

     Neabejotinai,  mes skiriame bloga nuo gero, deramą nuo netinkamo. Tik ar įmanoma visuomet vienodai (ir visiems lygiai) būti geru ?

     Gydytoja Keitė žino, o ir visad pabrėžia, kad ji YRA geras žmogus. Net gydytojos profesiją rinkosi sąmoningai, norėdama padėti žmonėms, o tai ir yra gerumo įrodymas.

     Kaip būti geram, tampa didesniu Keitės vyro rūpesčiu.  Sąmojingas, aštrialiežuvis, nuolatinės laikraščio skilties autorius kritikuoja ir pašiepia visus. Jo nepakantumo neišvengia nei visuotinai pripažinti talentai, nei vis dar visuomeniniu transportu  besinaudojantys senoliai. Natūralu, jog savo pykčio pasauliui tonusą, pikčiausio žmogaus titulu besididžiuojantis Deividas palaiko sau artimiausioje aplinkoje – šeimoje. Natūralu, kad žmonai jis darosi vis labiau nepakenčiamas ir vieną dieną iš jos išgirsta pasiūlymą skirtis.

     Nick Hornby knygą dedikuoja Gill Hornby. Nežinodamas autoriaus pamanytum, jog ši knyga parašyta, remiantis  asmeniniais įdomios  moters dienoraščiais. Rašytojas kalba moters lūpomis ir (gal todėl ?)  į skaitymo malonumą įtraukia nuo pirmųjų eilučių.

     Savo šeimos išlikimo dilemą gydytoja Keitė sprendžia atvirai ir išmintingai.  Kruopščiai rankioja visus „už“ ir „prieš“, kol, galiausiai, atsidūrusi aklavietėje, tenori išgirsti „taip“ arba „ne“. Tenori , kad kas kitas nuspręstų, ką jai daryti su pairusia santuoka ir ji pasielgs, kaip liepta.

     Subtiliai rašytojo naudojamas jumoras leidžia pažvelgti į knygos heroję ne kaip į vienpusišką asmenybę, o į moterį, aktyviai ieškančią, drąsiai diskutuojančią su savuoju „aš“, blaiviai vertinančią save bei aplinką, atsakingą už savo mintis ir veiksmus.

     Kiek netikėtas savo elgsenos ir poelgių šuoliais šioje istorijoje yra Deivido personažas. Vieną rytą pademonstravęs atidą vaikams ir žmonai, pastaruosius vyras nemenkai apstulbina ir su kiekviena diena tai daro vis ženkliau. Naujas gerasis Deividas trikdo Keitę ir ji ne be pagrindo ima nuogąstauti, jog nebepažįsta žmogaus, su kuriuo gyvena.

     Buvęs „blogiukas“ neapsiriboja  gėrio bacilų dalybomis vien artimųjų rate. Jam,kartu su teigiamus pokyčius paskatinusiu naujuoju draugu rūpi kur kas globalesnės problemos.  O jos, aišku, gimsta ir visų pirma realizuojasi Deivido ir Keitės namuose, neša neabejotinas pasekmes, išmuša iš standartinio elgesio  jų pačių vaikus.

     Vienok, pakančioji Keitė net tai stengiasi atlaikyti ramiai ir didvyriškai.

     Patraukliai nupieštas save gerbiančios herojės portretas  verčia susimąstyti, kiek nuo vidinės moters – mamos – žmonos inteligencijos priklauso jos vaidmuo, svarba ir autoritetas šeimyninėje sąjungoje.

     Keitė, kaip ir daugelis moterų, nori gyventi gražų ir jos pačios žodžiais tariant – „sodrų“ gyvenimą. Ir ji kantriai ieško,  ir siekia to. Matydama, jog net žmogui, užsimojusiam išgelbėti visą pasaulį, yra  sudėtinga pamiršti nuoskaudas bei atleisti, Keitė įžvalgiai  pastebi : „juk iš tiesų labai lengva mylėti nepažįstamus (...) O sugebėti padoriai elgtis su žmogumi, su kuriuo drauge esi valgęs Kalėdų kalakutą – štai kur tikras stebuklas“ (289psl.).

     Knyga įrišta puikiai . Ji gali keliauti iš rankų į rankas. Nors britiškasis šios knygos variantas minkštais viršeliais atrodo jaukesnis ir savo apipavidalinimu labiau tinkamas lengvai skaitomam turiniui.

Jūratė Treinytė

Komentuoti gali tik prisijungę vartotojai!