Recenzijos

Amžiams atskirti nuo grožio

     Meniškas knygos pavadinimas neturėtų jūsų suklaidinti – tai jokiu būdu nėra koks dramatiškas meilės romanas. Ši knyga apskritai nepriklauso grožinei literatūrai. Knygos autorė Katherine Boo – žurnalistė, apdovanota prestižine Pulitzerio premija, trejus metus gyvenusi Mumbajuje ir fiksavusi vieno miesto lūšnyno – Anavadžio – žmonių buitį, darbus, siekius, konfliktus, džiaugsmus ir nelaimes. Visi jos įspudžiai, perteikti menišku ir lengvu rašymo stiliumi, sugulė į knygą „Amžiams atskirti nuo grožio“. Nei vienas knygoje aprašytas žmogus nėra išgalvotas. Tai šią knygą daro vertinga socialine ir kultūrine prasme – skaitytojas supažindinimas su skaudžia realybe, kurioje gyvena šių dienų vargingiausias Indijos visuomenės sluoksnis.

     Kiekvienas knygos skyrius perteikia atskiro lūšnyno gyventojo gyvenimą, supažindina su jo istorija, likimu... Vieni jų sunkiai dirba, kiti, išsikovoję teisę mokytis, užimti aukštesnes pareigas, žingsnis po žingsnio juda šviesesnio gyvenimo link. Tačiau visus juos jungia viena lemtis – gyventi turtų ir prabangos šešėlyje, lūšnyne, kuris įsikūręs prašmatnių viešbučių kaimynystėje. Iš čia ir knygos pavadinimas – „Amžiams atskirti nuo grožio“ – lyg nuosprendis, pabrėžiantis skurdžią lūšnyno gyventojų kasdienybę.

     Didelį dėmesį autorė skiria jauniems žmonėms, pavaizduodama sunkią jų būtį, nuolatinę kovą už galimybę gyventi geriau, už svajonę būti laisvam. Laisvam nuo likimo primesto nepritekliaus, ligų, nelaimių, sunkiai pakeliamų pareigų. Centrinis įvykis – lūšnyno gyventojos Vienakojės Fatimos pasidegimas – aplink kurį konstruojamas visas pasakojimas, pabrėžia, su kuo tenka susidurti teisingumo trokštantiems Indijos žmonėms – tai melo ir korupcijos klestėjimas. Čia už galimybę įrodyti savo nekaltumą turi atiduoti viską ką turi: paskutinius pingus, sveikatą ir ramybę. Skaitydamas neretai stabteli ir paklausi: ar taip iš tiesų gali būti XXI amžiuje? Koks dar negailestingas gali būti likimas šiems žmonėms?

     Tačiau ne viskas taip pilka ir persmelkta skausmo. Kiekviena, net mažiausia, balsu išsakyta ar viduje nutylėta lūšnyno gyventojo svajonė įpučia vilties tiek pasakojimui, tiek aprašomų žmonių gyvenimams, priverčia tikėti, jog gyvenime yra šviesos, kuri veda pirmyn. Daugelis šios knygos herojų ją rado ir beatodairiškai jos siekia.

     Talentinga rašytoja meniškai turtinga kalba perteikia istoriją taip, kad visiškai išvengtų dokumentiškumo. Pasakojimas stebina savo psichologiniu svoriu – autorė skrupulingai aprašo, ką jaučia šie žmonės, kaip išgyvena jiems tenkančias negandas ar laimėjimus, kaip priima susiklosčiusias situacijas, ko viliasi, apie ką svajoja. Dėl šio pasakojimą papildančio emocinio krūvio dažnas skaitytojas suabejotų istorijos tikrumu. Kaip patvirtins knygos gale, autorei reikėjo nemažai pasistengti, kad prakalbintų ir „prisijaukintų“ lūšnyno žmones. Tai neleidžia šios knygos laikyti sausu publicistiniu darbu. Todėl dauguma skaitytojų perskaitys ją ir mėgausis kaip romanu. Tačiau tikrai ne paprastu – jis ne tik nušvies padėtį Indijos visuomenėje, socialinės nelygybės atspindžius, praturtins kultūrines žinias, bet ir privers susimąstyti, kokie kartais turėtume būti dėkingi už tai, kad turime visas sąlygas siekti savo svajonės, bet ne visada tokia galimybe pasinaudojame.

Gražvilė Lukoševičiūtė

Komentuoti gali tik prisijungę vartotojai!