Moteris Casanovos laikais

Jos svaigina Europą. Jos pavergia širdis. Vyrai kalba apie jas, svajoja apie jas, rašo apie jas. Jos tikros gražuolės: ant pakaušio susmeigtas kuodelis apsuka galvą Prokuratoriui, o krūties baltumas veda iš proto Jeaną - Jacques'ą Rousseau ir Casanovą. Jos elegantiškai rengiasi ir moka meniškai pasidažyti; jos meistriškai žaidžia meilės žaidimus, ir visai nesvarbu, kas jos tokios: ištekėjusios ar vienuolės, kilmingos damos ar tarnaitės, – visos puikiai geba naudotis savo grožiu ir žavesiu, rengti šventes ir pasirinkti ištikimus „riterius“, tuos „galantiškumo kankinius ir dailiosios lyties vergus“, kaip juos vadina Goldoni. Jos viešpatauja visur: namuose ir rūmuose, Šv. Morkaus aikštėje, teatrų scenose ir vienuolynuose.
Elisabetha Ravoux-Rallo šioje knygoje žvelgia į Venecijos miestą pakėlusi jo kaukę, kad po ja įžiūrėtų šventinio spindesio slepiamą veidą ir sielą. Autorė į savo pasakojimą įpina pačių moterų parašytų mažai žinomų tekstų.