Kiekviena tauta turi rašytojų, kurių žodis yra jos būties pamatuose. Kaip nustatyti, ką, jie iš tiesų sakė? Kaip suprasti, ar jų tekstai neiškraipyti? Kaip jų raštus padaryti perskaitomus šiandien? Kiek leidėjas, redaktorius gali kištis į gal prieš kelis šimtus metų gyvenusio autoriaus kūrinį?
Atsakymą į tokius klausimus galime rasti tik išsiaiškinę, kas yra tekstas, veikalas, kanonas, šaltinis, tai yra išsprendę pagrindines tekstologijos mįsles. Pauliaus Subačiaus knyga pradedama šiais bendraisiais tekstologijos klausimais, svarbiais ne tik klasikų tekstų redaktoriui, bet ir kiekvienam literatūrologui ir net kultūros istorikui. Radus atsakymą į didžiuosius tekstologijos klausimus, pereinama prie praktinių sprendimų — net tokių, kaip sudaryti rodykles, kaip parengti komentarus, kaip naudotis skaitmeninėmis technologijomis...
Tad vėl, knyga čia gali praversti ir studentui humanitarui, turinčiam reikalo su įvairiausiais kultūros paveldo tekstais.
Knygoje pateikiami gausūs, dažnai kritiškai aptariami, lietuvių leidybinės praktikos pavyzdžiai, įpinti į platų Vakarų tekstologijos praktikos kontekstą.

Tekstologija, teorijos ir praktikos gairės