Rašytojo Broniaus Radzevičiaus kūryba labiausiai susidomėta po 1985 metų, kai pasirodė jos tritomis: novelės ir ypač "sunkiai įveikiamas" dviejų dalių romanas "Prieaušrio vieškeliai". Per trumpą laiką ji susilaukė įvairiausių vertinimų tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje, ir ne tik kritikos straipsnių, bet ir filosofinių esė pavidalu. Pastaraisiais metais vertinimų įkarštis atvėso, tačiau sustiprėjo analitinė perspektyva. Visa tai siekta atspindėti šios knygos daugiabalsiu pasakojimu apie tragiško likimo kūrėją ir jo skaitymą.
Knyga pirmiausia sutelkia tuos tekstus, kurie geriausiai atskleidžia ne vieną kūrėjo asmenybės ir jo regėjimo taško aspektą (įvairiopa autoriaus savistaba, jam artimų žmonių pašnekesys). Į akiratį patenka tiek labiausiai Radzevičiaus interpretacinę tradiciją formavę tekstai (J.Apučio, P.Bražėno, S.Žuko, A.Šliogerio ir kitų interpretacijos), tiek ir poleminis santykis su ja (V.Kelertienės, A.Nykos-Niliūno pastabos, o ir paties A.Šliogerio "antrojo patyrimo" fragmentai). Knygą užbaigia svarbesnių straipsnių apie kūrėją bibliografija.
Prie vieno stalo dialogui ir aktyviai interpretacinei veiklai kviečiama pati įvairiausia skaitytojų auditorija.

Kūrybos studijos ir interpretacijos: Bronius Radzevičius