Dostojevskio poetikos problemos

Autoriaus žodis. Šis veikalas skirtas Dostojevskio poetikos problemoms ir tyrinėja tik šiuo požiūriu. Mes Dostojevskį laikome vienu iš didžiausių meninės formos novatorių. Jis sukūrė, mūsų nuomone, visiškai naują meninio mąstymo tipą, kurį sąlygiškai pavadinome polifoniniu. Šis meninio mąstymo tipas buvo išreikštas Dostojevskio romanuose, bet jo reikšmė yra platesnė ir liečia ne tik romaną, bet ir kai kuriuos pagrindinius europietiškosios estetikos principus. Galima netgi sakyti, kad Dostojevskis sukūrė tarsi naują meninį pasaulio modelį, kuriame daugelis pagrindinių senosios meninės formos dalykų buvo iš esmės pakeisti. Šio veikalo uždavinys ir yra teorinės literatūros analizės būdu atskleisti tą principinį Dostojevskio novatoriškumą. Gausioje literatūroje apie Dostojevskį pagrindinės jo poetikos ypatybės, aišku, negalėjo likti nepastebėtos (pirmajame šio darbo skyriuje pateikiama pačių esmingiausių pasisakymų šiuo klausimu apžvalga), bet principinis jų naujumas ir organiška vienovė Dostojevskio meninio pasaulio visumoje atskleisti ir nušviesti dar toli gražu nepakankamai. Literatūra apie Dostojevskį buvo skirta iš esmės ideologinei jo kūrybos problematikai. Laikinas šios problematikos aštrumas užstelbė gilesnius ir pastovesnius jo meninio pasaulėvaizdžio momentus. Dažnai beveik visiškai būdavo užmirštama,kad Dostojevskis visų pirma yra menininkas (tiesa, ypatingas), o ne filosofas ir ne publicistas. Specialus Dostojevskio poetikos tyrinėjimas lieka aktualus literatūralogijos uždavinys. Šiam antrajam leidimui mūsų knyga, pirmą kartą išėjusi 1929 metais pavadinimu "Dostojevskio kūrybos problemos", pataisyta ir gerokai papildyta. Bet, aišku, ir naujasis šios knygos leidimas nepretenduoja būti išsamiu keliamų problemų, ypač tokių sudėtingų kaip polifoninio romano visumos problema, tyrinėjimu.