Knygoje dėstoma lietuvių kalbos tyrimams pritaikyta klasikinės fonologijos teorija, sintezuojanti pagrindinių struktūrinės kalbotyros krypčių – ypač Kopenhagos ir Prahos mokyklų – teorines idėjas ir konkrečius tyrimo metodus, atsižvelgta ir į gausius rusų fonologų darbus. Aiškinant fonologijos sąvokas ir fonologinių elementų nustatymo bei klasifikavimo principus pirmiausia remiamasi lietuvių kalbos ir jos tarmių faktais, stengiamasi išspręsti visas svarbiausias jų fonologinės sandaros problemas, kritiškai įvertinti su jomis susijusią mokslinę literatūrą. Plačiai panaudojami ir kitų kalbų duomenys, dažniausiai sudarantys tipologinį foną atitinkamiems lietuvių kalbos reiškiniams. Knygos pabaigoje pridedamas platus cituojamos literatūros sąrašas (950 pavadinimų), o „Prieduose“ pateikiamos kelios lentelės ir svarbesni fonostatistikos duomenys.

Knyga skiriama įvairių krypčių humanitarams, ypač kalbotyros krypties mokslininkams, doktorantams, magistrantams, vyresniųjų kursų studentams.

Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai