Gyvenk be nugaros skausmų. Asmeninė autoriaus patirtis

Jeigu nesirūpinsite savo stuburu, laikui bėgant jis jums tai primins. Stuburas – tai pagrindas, tai mūsų sveikatos stulpas. Kokia bus jo būklė, tokia bus ir žmogaus būklė. Linkiu jums geros sveikatos.

Valentinas Dikulis – akademikas, profesorius, biologijos mokslų daktaras, ordino „Nugalėję likimą“ kavalierius. Jis yra unikalių stiprinamųjų metodikų autorius, jau beveik 30 metų užsiima žmonių su skeleto ir judėjimo problemomis reabilitacija.

Pirmasis specializuotas V. Dikulio reabilitacijos centras buvo įkurtas 1988 m. V. Dikulis vadovauja būriui kvalifikuotų specialistų, taikančių įvairius šiuolaikinius reabilitacinės medicinos metodus, iš kurių svarbiausias tebėra gimnastika, kadaise stebuklingai grąžinusi Dikulį į atletų gretas.

Reabilitacijos centrų, dirbančių pagal Dikulio metodiką, yra ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje – Amerikoje, Didžiojoje Britanijoje, Japonijoje, Italijoje, Lenkijoje. Pagal jo sukurtą metodiką kasmet išgyja tūkstančiai pacientų visame pasaulyje. 2015 metais Didžiojoje Britanijoje Valentinui Ivanovičiui buvo įteiktas apdovanojimas už geriausią nugaros smegenų traumas patyrusių ligonių reabilitacijos metodiką. Pasaulio specialistai dar sykį patvirtino: akademiko Dikulio metodika efektyvi!

Šiuolaikinės kineziterapijos pradininkas moko, kaip taisyklingai judėti ir gyventi be nugaros skausmų.

Valentinas Dikulis (Валентин Дикуль) gimė 1948 m. Kaune. Netekus tėvų jo vaikystė prabėgo vaikų namuose Lietuvoje, vėliau susidomėjo cirku. Cirkas jam atstojo šeimą, bet įvyko tragedija: oro gimnastas V. Dikulis nukrito iš didžiulio aukščio. Kompresinis stuburo lūžis, labai sunki galvos smegenų trauma – ir neįgaliojo vežimėlis. Tačiau trauka cirkui buvo tokia stipri, kad jaunuolis užsibrėžė tikslą – įveikti VISUS esamus cirko stipruolių rekordus ir ėmėsi domėtis specialia literatūra, po truputį, bet atkakliai treniruotis.

Tai išsipildė: praėjus septyneriems metams po traumos jis vėl išėjo į areną. „Užsibrėžiau tikslą, jo siekiau, prievartaudavau save treniruotėmis, kol netekdavau sąmonės“, prisimena autorius. Taip buvo sukurta ir pripažinta pratimų sistema ir įrodyta, kad nieko nėra neįmanomo.