Mari Kujanpää knygelė „Slaptas Emos noras“ – tai jaudinantis pasakojimas apie vienuolikmetę Emą, svajojančią gyventi taip, kaip jos bendraamžiai. Kol kas svajonė atrodo nereali, nes Emos mama – narkomanė, ir gyvenimas mergaitei reiškia vienatvę, amžiną alkį, netikrumą, baimę išvysti apkvaišusią mamą. Socialiniai darbuotojai, prižiūrintys Emą, išsiaiškina, kad mergaitė turi senelius, kurių ši niekada nėra mačiusi. Seneliai iki tol taip pat nieko nežinojo apie Emą. Apgyvendinta pas senelius, Ema nesijaučia gerai: ji nemoka rodyti jausmų, reikšti minčių. Tačiau senelių kaimynystėje apsigyvena Harmasų šeima, kurioje auga sesutės Selma ir Astrida, pavadintos „literatūriniais“ vardais. Ir štai Ema pamato tokį gyvenimą, apie kokį svajojo, bet nebuvo patyrusi. Ji net drįsta pasvajoti, kaip būtų, jeigu ji taptų trečiąja mergaičių sesute ir taip pat turėtų „literatūrinį“ vardą, nors ponia Harmas tikina, kad Emos vardas toks jau yra... Selmai išvykus mokytis muzikos, smuikuoti, Ema artimai susidraugauja su šios sesute Astrida, kuri yra tiesiog nepaprastai gyvas, judrus, sumanus, lakios vaizduotės ir drąsus vaikas, nebijantis sakyti to, ką galvoja. Mergaitėms susibičiuliavus, Emos gyvenime atsiranda dalykų ir pomėgių, apie kuriuos anksčiau ji net nedrįso svajoti, pvz., eiti į draugės gimtadienį ar lankyti dailiojo čiuožimo užsiėmimus. Jai pačiai anksčiau visuomet atrodė, kad turėti draugų yra pernelyg sudėtinga, todėl mokykloje visada būdavo viena. Vis dėlto ilgainiui, patyrusi bendrumo jausmą, Ema ima manyti kitaip. Vilties, kad viskas pasikeis į gera, Emai teikia ir tylus senelių buvimas šalia.