XVI a. – Renesanso judėjimo į Europos šiaurines sritis laikas. To meto Šiaurės Europai trūko priešistorės, trūko faktų, nusakančių, kam priklauso tos šiaurinės žemės, kas jų šeimininkas. Šiaurės Europai „reikėjo savo antikos – ji ir buvo sukurta“ (G. Beresnevičius): renesansinio entuziazmo persisunkęs filosofas ir istorikas Erazmas Stela Libanothanus (tikr. Johanas Sulleris), paskatintas savo globėjo Jobo von Dobenecko, ėmėsi užrašinėti Vokiečių ordino didžiojo magistro Saksonijos hercogo Fridricho, kuris pasitraukė iš Prūsijos norėdamas išvengti vasalinės priklausomybės Lenkijos karaliams, aplinkoje išgirstas mintis apie Prūsiją, Ordino istoriją ir politines bei istorines to meto peripetijas.

Tuo metu bundantiems vokiečiams ypač reikėjo istorinės atminties, bendro vokiškųjų žemių germaniško tapatumo. Visa tai nulėmė Stelos veikalo ideologiškumą. Jo užduotis buvo pagrįsti Ordino vokiškumą senose germaniškose žemėse: „Stela vykdė politinį užsakymą – jo ideologinis pagrindas turėjo būti teutonų veržimasis, žemių užėmimas, remiantis protėvių valdos teise“ (G. Beresnevičius), t. y. Stelai reikėjo įrodyti, kad Prūsijos žemės istoriškai priklauso vokiečiams, todėl jis ėmėsi pildyti spragas Antikos raštuose ir antikinę istoriją sieti su vokiškąja. Dažnai tokiais atvejais Stela istorinę tiesą pritempdavo iki poetinės, tačiau jis nebuvo patologiškas melagis, mat dirbo vyskupo prižiūrimas ir magistro koreguojamas, tiesiog Stela naudojo tuos faktus, kurie paliudijo būtent jo tiesą.

Nors Stela ir nebuvo visiškai patikimas istorikas, vis dėlto jo kronika naudojosi XVI a. Lietuvos šviesuoliai (pvz., Motiejus Strijkovskis), mat čia galima buvo ieškoti Lietuvos šaknų, o to meto renesansinei Lietuvai tai buvo irgi aktualu.

Iš numatytų 8 „Apie Prūsijos senybes“ (De Borussiae antiquitatibus) knygų 1510 m. buvo parašytos (lotynų kalba) dvi, kurios pasirodė Bazelyje 1518 m. Dabar Lietuvos skaitytojui pateikiamas naujas tų knygų ir Stelos pratarmės joms vertimas su išsamiais Gintaro Beresnevičiaus komentarais ir plačiu įvadu.