Mokslinėje monografijoje visapusiškai nagrinėjamos Mažosios Lietuvos žvejų dainos. Jomis darbe laikomos ne specifinę žvejybos veiklą lydėjusios dainos, bet visos regiono dainos, skirtingų žanrų ir tipų. Darbe supažindinama su informacijos apie šias dainas pateikiančiais šaltiniais, ankstesniais šių dainų tyrinėjimais. Analizuojama Mažosios Lietuvos žvejų dainų sandara, ji lyginama su latvių žvejų dainų sandara, aptariami latviškieji skoliniai Mažosios Lietuvos žvejų dainose. Daroma išvada, kad šio regiono (kaip ir kitų regionų) žvejų dainos yra mozaikiškos – tai yra sujungtos iš atskirų prasminių dalių – kompozicinių fragmentų, kurių kiekvienas reiškia užbaigtą mintį. Darbe taip pat analizuojami žvejų dainų turinio ir poetikos ypatumai (dainose minimi hidronimai, toponimai, laivo, jo statymo, plaukimo laivu vaizdiniai, mergaitės vaizdinys, dainose minimi dievai ir deivės). Autorius mano, kad Mažosios Lietuvos ir Latvijos žvejų dainų sandaros, turinio ir poetikos sąsajos leidžia įžvelgti jei ne bendrabaltiškus, tai bent jau „bendražvejiškus“ lietuvių ir latvių žvejų dainų bruožus. Daroma išvada, kad tokius panašumus galėjo nulemti gyvenamosios aplinkos ir darbo pobūdžio panašumas. Knygos gale pateikiamas Mažosios Lietuvos žvejų dainų sąvadas. Jame visos Mažojoje Lietuvoje paplitusios ir užrašytos dainos suskirstytos į tris grupes: 1) dainas užrašytas tik Mažojoje Lietuvoje, 2) dainas, užrašytas Mažojoje Lietuvoje ir kaimyniniuose regionuose bei 3) dainas, paplitusias bei užrašytas visoje Lietuvos teritorijoje (tačiau, autoriaus manymu, kilusias iš pamario krašto).