Kova dėl Istorijos: Vilniaus senienų muziejus (1855–1915)

Tai trisdešimt trijų autorių iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Rusijos mokslo ir kultūros institucijų publikacijos. Knygoje gilinamasi į E. Tiškevičiaus įkurto muziejaus konstruotus Lietuvos istorijos naratyvus ir lietuviškos tapatybės vaizdinius, požiūrį į lietuvių kalbą – „lietuvių kalbos archeologiją“, muziejaus santykį su vietos administracija ir imperine ideologija. Lygiagrečiai išryškinama ir posukiliminio Senienų muziejaus misija, pakitusi „lietuviškų senienų“ interpretacija ekspozicijoje dėliojant Lietuvos istorijos pasakojimą. Pristatomos ir kur kas platesnės Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos narių mokslinės aspiracijos, apėmusios ne tik istorijos, bet ir gamtotyros, statistinių, ekonominių klausimų tyrimus. Straipsniuose pateikiamas komisijos narių socialinis portretas, išryškinami istoriografijoje iki šiol neaptarti aspektai, tokie kaip dvasininkų ar komisijos „neakivaizdininkių“ – moterų indėlis Vilniaus senienų muziejaus ir Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos veikloje. Tyrėjų dėmesio susilaukė ir atskirų iškilių ar mažiau žinomų komisijos narių asmenybės bei muziejuje kaupti rinkiniai.

Vilniaus senienų muziejus nuo XIX a. vidurio iki XX a. pradžios buvo pagrindinė institucija, kuri Lietuvoje formavo visuomenės kultūrinės atminties, istorinės savimonės ir tapatybės nuostatas. Per šiuos šešis veiklos dešimtmečius muziejaus puoselėta visuomeninė paskirtis buvo suprantama ir įgyvendinama nevienodai. Tad šiame mokslo straipsnių rinkinyje pirmą kartą pažvelgiama į Vilniaus senienų muziejų kaip į visumą, kaip į vieną kelis labai skirtingus istorinius etapus išgyvenusią instituciją – kaip savotišką mūšio lauką dėl Lietuvos istorijos.