Keliai į Sarmatiją. Dešimt dienų Prūsijoje

Nežinia, ar sarmatais vadinosi jie patys, ar juos taip pavadino tuometiniai „užsieniečiai”. Mus, lietuvius, vienu metu kaimynai rytuose vadino „labusais”, nes susitikę sakome „labas”. Gal būt, atvykę į Sarmatiją „laisvojo pasaulio” atstovai iš Graikijos-Romos buvo gėdinami dėl savo netikusių papročių – „sarmata tat daryt”,- sakydavo atvykėliams. Ir šie ėmė vadinti juos sarmatais – sarmatlyvais žmonėmis. Tačiau lietuvių kalboje išlikęs žodis „sarmata” leistų teigti, jog sarmatais save galėjo vadinti žmonės, besilaikantys tam tikrų nusistovėjusių papročių ir elgsenos kodekso, vėliau suskilę į daugelį tautų, tačiau dar ilgus mažius išlaikę istorinę atmintį apie bendrinę kiltį. Suprantama, vien žodžio „sarmata” buvimo žodyne išvadoms daryti tikrai neužtenka. Kitas, gal ir realesnis, žodžio „sarmatas-sarmatija” aiškinimas: sar(a) reiškia „galvą” arba vyriausiąjį (ą), o „mat” – motę, motiną. Išeitų, „vyriausioji motina” arba, perfrazuojant Adrian G.Gilbert (Magi. The Quest for a Secret tradition.p.66) – reiškia tuos ( ar tas), kurie yra nušvitę, arba kurių galvos yra išvalytos. (Ra-sa yra tyrumas ir pilnatvė, o jo anagrama sa-ra reiškia „vyriausiąjį” arba tą, kuris suvokė Priežastį, nukeliaudamas iš formos į beformiškumą). Tačiau vis tik tenka pripažinti, jog šio pavadinimo matrimonija sunkiai dera su žinomu indoeuropiečių patriarchatu bei tėvo kultu, tačiau gal būt būdama daug senesnės istorinės praeities atspindžiu bei reliktu.