Indoeuropiečių protėvynė – hipotetinė istorinės lingvistikos, indoeuropeistikos, etnologijos ir archeologijos rekonstrukcija, nusakanti žmonių, kalbėjusių vadinamąja indoeuropiečių prokalbe pradinį buvimo arealą.

Indoeuropiečių migracijų nuo maždaug 4000 iki 1000 m. pr. m. e. žemėlapis pagal Kurganų modelį. Migracija į Anatoliją (parodyta brūkšniuota linija) galėjo vykti per Kaukazą arba per Balkanus. Rožine spalva pažymėta indoeuropiečių protėvynė (Samaros kultūra, Srednyj Stogo kultūra). Tamsiai oranžine pažymėta teritorija apgyvendinta indoeuropiečių apie 2500 m. pr. m. e., oranžine spalva – teritorija apgyvendinta apie 1000 m. pr. m. e.
Žinomiausios protėvynės teorijos yra Marijos Gimbutienės ir Kolino Renfriu. M. Gimbutienė indoeuropiečių protėvyne laikė pietų prieuralės stepes, kuriose tarpo Kurganų kultūra, užplūdusi Senąją Europą keletu bangų.[1] Daugelis lingvistų yra pastarosios teorijos šalininkai. Ši teorija yra iš dalies pagrindžiama naujausių mokslinių atradimų – archeogenetikos duomenų šviesoje.[2] Kita yra K. Renfriu, kuris ją sieja su žemdirbystės ir gyvulininkystės atsiradimo vieta Mažojoje Azijoje.