Tai 2009 ir 2010 metais Vilniuje menininko surengtų parodų „Apie MEILĘ“ ir „Mirties dienoraščiai“ pagrindu (1050 biografijų, virš 2000 nuotraukų) išleistas 248 psl. leidinys, papildytas Erikos Grigoravičienės, Monikos Krikštopaitytės, Sigito Parulskio ir Odetos Žukauskienės tekstais.
„Mirties dienoraščiai“ kalba apie Lietuvos Respublikos piliečius nukentėjusius nuo pirmosios sovietinės okupacijos (1940 06 15 – 1941 06 28): lietuvius, žydus, lenkus, rusus, totorius nekaltai nukankintus, sušaudytus, apie jų nutrauktus gyvenimus ir sudaužytus likimus, apie mirtį ir žudymo absurdiškumą.
Jau keleri metai Kęstučio Grigaliūno domėjimosi objektu yra represinių struktūrų naudojamas fotografavimo būdas, kai asmuo fotografuojamas vienu metu iš priekio ir iš šono. „Mirties dienoraščiuose“ menininko paieškų išeities tašku tapo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro išleistas „Lietuvos gyventojų genocido I-asis tomas: 1939-1941“, kuriame suregistruoti 30461 asmenys, vienaip ar kitaip nukentėję nuo sovietinės okupacijos. Dėl didelės darbo apimties Grigaliūnas apsiribojo sušaudytų ir nukankintų asmenų fotografijų Lietuvos ypatingajame archyve paieška.