Stalingradas

Remtasi uždraustais Podolsko archyvais
Antony Beevoras garsus britų istorikas, rašytojas, vienas iš kelių archyvų tyrinėtojų, spėjęs pasinaudoti po 1991-ųjų trumpam atsivėrusiais Podolsko archyvais. Vėliau prie jų prieiti nepavyko net rusų istorikams. Podolsko archyve esantys pranešimai apie Stalingrado mūšį yra smulkūs ir išsamūs, mat Stalinui taip rūpėjo mūšio rezultatai, kad reikalavo grynos tiesos.

„Parašyti šią knygą paskatino sumanymas atskleisti kariuomenės išgyvenimus abiejose fronto pusėse, derinant juos su įprastu istoriniu pasakojimu ir remiantis įvairialype nauja, ypač Rusijos archyvuose esančia medžiaga. Šaltinių įvairovė labai svarbi siekiant perteikti iki tol neregėtos kovos tikrovę, jos poveikį tiems, kurie pateko į tą sūkurį ir neturėjo vilties išsigelbėti.

Knygos šaltiniai apima karo meto dienoraščius, kapelionų pranešimus, asmeniškus pasakojimus, laiškus, NKVD ataskaitas apie vokiečių ir kitų belaisvių tardymus, asmeninius dienoraščius ir interviu su karo dalyviais. Podolske esančiame Centriniame Rusijos gynybos ministerijos archyve aptikau vieną gausiausių šaltinių – nepaprastai smulkius pranešimus, kurie iš Stalingrado fronto buvo kasdien siunčiami į Maskvą. Juose aprašomi ne tik didvyriški poelgiai, bet ir „ypatingi įvykiai“ – dezertyravimas, perėjimas į priešo pusę, bailumas, tyčiniai susižalojimai, „antisovietinė agitacija“ ir net girtumas. Sovietų valdžia Stalingrade mirtimi nubaudė maždaug 13 500 savo karių – tai daugiau negu ištisa divizija. Netrukus suvokiau, kad didžiausiu iššūkiu taps būtinumas atskleisti ir tikrą daugybės Raudonosios armijos karių pasiaukojimą, ir neapsakomai žiaurią prievartą, kurią susvyravusiems ar neryžtingiems kovotojams taikė NKVD ypatingieji skyriai.“