Išlikusioje Antikos raštijoje nėra kito tokio teksto, kaip Aristofano "Paukščiai". Ši ilgiausia graikų pjesė kupina vaizduotės žaismo ir humoro, ironijos ir lyrizmo.
"Paukščiai" įkuria „tranzitinę“ valstybę tarp žemės ir dangaus, tarp žmonių ir dievų – ši fantastinė situacija šaukiasi visų Senosios komedijos išteklių. Intelektualios aliuzijos čia perpintos nepadoriais juokeliais, rimta politinė ir kultūrinė kritika sulieta su pasakos poetika.
"Paukščiuose" turbūt tobulai įgyvendinamas graikų komedijos idealas, paties Aristofano žodžiais tariant, „pasakyti daugel rimtų ir daugel juokingų dalykų“.