Knygoje „Politinis liberalizmas“ Johnas Rawlsas tęsia ir revizuoja teisingumo, kaip sąžiningumo, idėją, kurią iškėlė „Teisingumo teorijoje“, iš esmės keisdamas filosofinį jos interpretavimą. Ankstesnėje knygoje buvo rašoma apie tai, ką Rawlsas vadina „gerai sutvarkyta visuomene“, kuri yra stabili, laikosi palyginti vienodų moralinių įsitikinimų ir kurioje platesniu mastu nekyla nesutarimų dėl to, kas sudaro gerą gyvenimą.

Vis dėlto šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje kartu su demokratinėmis institucijomis egzistuoja daugybė nesuderinamų ir nesutaikomų religinių, filosofinių bei moralinių doktrinų. Iš tikrųjų tokią doktrinų gausybę kaip natūralų laisvės padarinį ilgainiui skatina pačios laisvosios institucijos. Pripažindamas tai kaip nuolatinę demokratijos sąlygą, Rawlsas klausia, kaip gali gyventi santarvėje stabili ir teisinga laisvų ir lygiateisių piliečių visuomenė, kurią taip ryškiai dalija šios pagrįstos, tačiau nesuderinamos doktrinos? Savo atsakymą jis grindžia nauju „gerai sutvarkytos visuomenės“ apibrėžimu. Iš dalies sutampančio priimtinų plačių doktrinų koncensuso centre jau nebe pagrindinių moralinių įsitikinimų, o politinės teisingumo koncepcijos vienijama visuomenė. Teisingumą ir sąžiningumą dabar galima pateikti kaip tokios politinės koncepcijos pavyzdį; tai, kad ji gali būti iš dalies sutampančio konsensuso centre, reiškia, jog ją gali paremti pagrindinės religinės, filosofinės ir moralinės doktrinos, kurios konkuravo gerai sutvarkytoje visuomenėje.