Ketinimai

Menas pasiekia tobulumą savo viduje, ne išorėje. Jo negalima
vertinti jokiais išoriniais panašumo standartais. Jis veikiau šydas, o
ne veidrodis. Jam priklauso gėlės ir paukščiai, kurių nerasi jokiame
miške. Sukuria ir sunaikina daugybę pasaulių ir raudona gija
nutraukia mėnulį iš dangaus. Jam priklauso „formos, tikresnės už
gyvą žmogų“, ir didieji archetipai, kuriems egzistuojantys daiktai
yra tik nebaigtos kopijos. Meno akimis Gamta neturi įstatymų,
vienodumo. Jam panorėjus gali daryti stebuklus, ir, kai pašaukia
pabaisas iš gelmių, jos ateina. Jis gali įsakyti migdolo medžiui pražysti
žiemą ar pasiųsti sniegą ant subrendusių javų lauko. Jam tarus žodį,
speigas uždeda sidabrinę savo pirštą ant deginančių Birželio lūpų, o
sparnuotieji liūtai iššliaužia iš Lidijos kalvų daubos. Jam praeinant,
Miškų nimfos išlenda iš tankumynų, o rudi faunai keistai nusišypso,
jam prie jų priartėjus. Jį garbina dievai sakalo galvomis ir kentaurai
šuoliuoja jam prie šalies...


Pirmą kartą į lietuvių kalbą išverstas Oscaro Wilde'o (Oskaro
Vaildo) esė rinkinys – dar vienas labai malonus susitikimas su
įstabiausiu airių kilmės anglų rašytoju ir dramaturgu, „Doriano
Grėjaus portreto“ autoriumi.