Gyvensiu verksme ir džiaugsme, liūdesy ir baimėje, gerume ir piktybėje, tiesoje ir skriaudoje, silpnume ir stiprybėje. Kaip žmogus gyvensiu žmoguje per amžius, todėl aukų mano kapui nereikia ir nemirtingumo mano vardui nereikia. Tai parašė Sinuhė egiptietis, Tas, kuris visą gyvenimą buvo vienišas.

„Sinuhė egiptietis“ – garsiausias Mikos Waltario (1908–1979) romanas. Rašytojas, vadinamas „plačiausiai žinomu Suomijos autoriumi“, per savo gyvenimą sukūrė daugybę istorinių romanų, detektyvų, novelių, eilėraščių, tačiau „Sinuhė egiptietis“ taip ir liko ryškiausia, geriausia ir labiausiai skaitytojų pamėgta knyga.

Išleistas 1949-aisiais, šis romanas nuo to laiko nedingsta iš skaitytojų atminties. Vis naujos kartos atranda senovės Egiptą, apie kurio nepakartojamus papročius, spalvas, kvapus, tradicijas, prabangą ir skurdą Mika Waltari pasakoja Sinuhės egiptiečio lūpomis taip įtaigiai, kad Egipto praeitis iškyla prieš akis gyvesnė nei mūsų dabartis. Jau legenda tapo istorija, kai prancūzų egiptologams papriekaištavus rašytojui, kad jis parašė „Sinuhę egiptietį“ nė karto nebuvęs Egipte, M. Waltari išdidžiai atsakė: „Man nereikėjo vykti į Egiptą, nes aš ir taip visuomet jame gyvenau“.

Faraono Echnatono valdymo laikotarpis, valdovo viltys reformuoti šalį, jo didingi užmojai, egiptiečių nusivylimas ir Egipto žlugimas praplaukia pro mūsų akis tarsi nepaprastai ryškus filmas, pasakojantis tiek apie didingą kraštą, tiek apie vieną žmogų įvykių verpete – karališkąjį faraono rūmų gydytoją Sinuhę. Paprasta, tačiau vaizdinga ir šiek tiek senoviška kalba Sinuhė, likimo valia nugyvenęs gyvenimą, kupiną nuotykių, meilės, intrigų ir neapykantos, atskleidžia, ką jis galvojo, jautė ir ko siekė. Sinuhės akimis regime apeigas, uodžiame tolimos šalies kvapus, gėrimės spalvomis ir vaizdais, pažįstame papročius – ne veltui „Sinuhė egiptietis“ dėl istorinių žinių gausybės, įtaigumo ir spalvingumo palieka neišdildomą įspūdį vis naujoms Lietuvos ir viso pasaulio skaitytojų kartoms.